Tekstinis serialas „Vilniaus sostinė“
III serija: Kandidatas į kandidatus
1 scena
Po pirmųjų šio serialo serijų prodiuseris Rolas rimtai suabejojo režisieriaus Skaisgirio gabumais, tačiau jo abejones išsklaidė netikėtas skambutis.
ROLAS: Klausau… Alio... Kas čia skambina?
Tyla. Po kelių sekundžių pasigirsta sutrikusio žmogaus balsas. Šis žmogus – kandidatas. Tiksliau, kandidatas į kandidatus.
BANTAS OMĖNAS: Gal mes galėtumėm susitikti ir pasikalbėti apie skolas?
ROLAS: Kokias skolas? Kieno skolas?!
BANTAS OMĖNAS: Čia buvo humoras. Na, vakarietiškas humoras. Nejuokinga?
Nejauki tyla.
ROLAS: Nesuprantu, ką tu turi omeny?
Išgirdęs žodį „omeny“, Bantas Omėnas pagalvoja, kad ir šis žmogus iš jo šaiposi. Tačiau nenorėdamas pasirodyti silpnas, pokalbį tęsia toliau.
BANTAS OMĖNAS: Žiūrėk, gal tu galėtum tame savo seriale, kurio aš tikrai neskaitau, nes jis labai neįdomus, banalus, keistas, lėkštas, nejuokingas, neaiškus, kvailas ir blogas, paskelbti tikrąją tiesą?
ROLAS: Kokią tiesą?!
BANTAS OMĖNAS: Tiesą, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
ROLAS: Na, galim mėgint. Klausau tavęs.
BANTAS OMĖNAS: Žodžiu, dabar visi kalba, kad aš nuėjau į susitikimą su Tūru Uoku, ane? Bet niekas neklausia, kodėl aš nuėjau?!
ROLAS: Na, tai kodėl tu nuėjai?
BANTAS OMĖNAS: Nes... Nes man prisisapnavo geležinė voverė. Supranti?
Nejauki tyla.
BANTAS OMĖNAS: Geležinė voverė per sapną man pasakė: eik, Bantai, eik, nes tu pastatysi naują miestą, apie kurį sklis aidas per visą pasaulį.
Nejauki tyla.
BANTAS OMĖNAS: Todėl nuėjau pas Tūrą Uoką ir viską papasakojau. Abu sutarėme, kad jeigu jau mane aplankė toks pranašiškas sapnas, vadinasi, esu ritmas kandidatas. Ką ne?
ROLAS: Na, taip. Tikrai nekiekvienam nusišypso tokia sėkmė...
BANTAS OMĖNAS: Tai va. Ar papasakosi viską tame savo prastame, skurdžiame, abejotiname, liūdnai pagarsėjusiame ir pigiame seriale?
Tyla.
ROLAS: Ai, gal ne. Žinai, jeigu serialą remtų Sveikatos apsaugos ministerija, tuomet galbūt ir pagalvočiau. Bet dabar nebus kaip paaiškinti, kodėl tu čia atsiradai. Nepyk, Kaspine. Oi, atsiprašau, Bantai.
Bantas Omėnas, susakęs visus jam žinomus neigiamus būdvardžius apie serialą ir prodiuserį Rolą, numeta ragelį. Jam nebelieka nieko kito, tik atsigulti į lovą ir tikėtis, kad vėl užmigs. Kad darkart susapnuos geležinę voverę, kuri paaiškins, ką jam daryti toliau.
2 scena
Bantas Omėnas vis dar guli užsimerkęs. Supratęs, kad sostinė greičiausiai išslys iš jo rankų, Bantas Omėnas svarsto, ar jis būtų tinkamas kandidatas kitiems istoriniams miestams. Kaunui? Kernavei? Trakams? Šakiams? Jis atsimerkia. Užsimerkia. Kur ta voverė? Kur ji?! Vėl atsimerkia. Deja. Prieš akis – tik žmona.
3 scena
Bantas Omėnas sėdi prie stalo ir rašo laišką kolegoms. Nepaisant savo kilmės, išsilavinimo ir estetinio pajautimo, laišką jis rašo ne mirkydamas plunksną į rašalą, o kaip paprastas žmogus – kompiuteriu.
BANTAS OMĖNAS: Apie ką mes kalbame, kolegos? Kaip Aš galiu jumis pasitikėti, jeigu jūs abejojate Mano sapnais, Mano vizijomis, Mano neįtikėtinais sumanymais? Kolegos, kol miestas Man negrąžins visų skolų už tai, kad jame gyvenu ir apie jį galvoju, Aš atsisakau būti jūsų kandidatas į kandidatus. Suprantu jūsų skausmą ir liūdesį, tačiau tai – galutinis Mano sprendimas. Taškas.
Bantas Omėnas reikšmingai pažvelgia į veidrodį. Jame mato ne ką kitą, o save. Supratęs, kad tai – dar vienas ženklas, Bantas Omėnas atsiverčia Lietuvos žemėlapį. Žiūri ir mąsto. Jam kyla mintis, kurios kol kas niekam garsiai neištars.
BANTAS OMĖNAS: O gal Aš turiu būti prezidentas?
Tarsi kažko išsigandusi, šalia namo medyje tupėjusi voverė akimirksniu įlenda į savo lizdą.
Trečios serijos pabaiga.
