Keturių vaikų motina A.Baukutė sako niekada gyvenime negalėjusi sau leisti nedirbti, nes turi paskolą, o vyras dirbdamas vienas tikrai nebūtų galėjęs išlaikyti gausios šeimos ir jų būsto – namo Trakų rajone.
„Vyrai bijo nesėkmių, todėl už juos daugiau uždirbanti moteris jiems didžiulis smūgis“, – sakė aktorė, kuriai beveik visus 12 santuokos metų teko būti ir pagrindine šeimos maitintoja.
„Moteris – ne raktų pakabutis, todėl irgi turi ambicijų, nori šį tą gyvenime pasiekti“, – emocingai kalbėjo aktorė laidoje „Valanda su Rūta“, kurioje buvo nagrinėjami vyro ir moters santykiai šeimoje.
Laidos įkarštyje A.Baukutė netikėtai puolė ant kelių prieš kolegą Marių Jampolskį.
– Kodėl taip nusižeminote? – paklausiau A.Baukutės, su kuria susitikome LNK koridoriuje, – moteris skubėjo filmuotis „Muzikinėje kaukėje“. Linksma, energinga, emocinga, liekna, apsitempusi maža juoda suknele ji nė kiek neatrodė panaši į jausmų dramą išgyvenančią moterį.
– Pradėsiu nuo to, kad labai džiaugiuosi savo genais, gautais iš tėvo ir mamos, – jie man leidžia būti savimi. Aktoriui, kuriančiam įvairius personažus, tai yra sunku.
O laidoje viskas vyko spontaniškai. Kai M.Jampolskis pasakė, kad esu nuostabi motina, man tai buvo didžiulis pagyrimas.
Patyriau nuoširdžių jausmų pliūpsnį. Man tapo taip gera nuo jo žodžių, kad tokiu būdu išreiškiau jam padėką. Vieni žmonės dėkoja lankstydamiesi, kiti bučiuodami, o aš – klūpėdama.
Na, kaip galiu ramiai nusėdėti, jei mano siela šaukte šaukia: „Ačiū!“ Turiu didelę gyvenimo patirtį, man jau tiek metų, kad kai kuriuos bendraamžius net laidoju. Tad kodėl dabar negaliu išreikšti to, ką jaučiu?
Gerą žodį žmogui reikia sakyti tada, kai gali, o ne tada, kai stovi prie urnos. Iki šiol jaučiu graužatį, kad laiku nepadėkojau savo kolegai ir didžiajam mokytojui režisieriui Jurgiui Vytautui Čibirui. Neverta sukti galvos dėl to, kaip atrodai. Svarbiausia – visuomet būti savimi.
– Laidoje drąsiai kalbėjote apie savo subyrėjusią šeimą.
– Nesu nei pirma, nei paskutinė, kurios šeima byra. Negaliu vaidinti, kad viskas gerai. Ne tokio aš sukirpimo žmogus.
Taip, tai mano antros skyrybos (Pirmasis A.Baukutės vyras – kaip aktorius jokios karjeros nepadaręs ir plačiajai visuomenei nežinomas jos buvęs bendrakursis. – Red.). Jų iniciatorė esu aš. Man dėl to labai liūdna. Tai skausmingai išgyvena ir vaikai. Bet kai jie užaugs, subręs ir sukurs savo šeimą, supras, kodėl tai padariau.
Man svarbiausia gyvenime buvo šeima ir vyras, tačiau iš to nieko neišėjo. Viskas sugriuvo tarsi lego konstrukcija. Dažniausiai netenki to, ką labiausiai sureikšminai.
– Turite keturis vaikus. 19-metis Vakaris ir 17-metė Gintarė Marija – iš pirmos santuokos. Jūsų su Kęstučiu sūnums Rapolui – 6-eri, Anuprui – 4-eri. Ar nebaisu likti vienai su tiek atžalų?
– Ne. Man ramu. Sunku, bet ramu. Aš negyvenu juodraščiu, man reikia švarraščio. Tikrų dalykų ir tikrų jausmų.
– Kas jums tą ramybę teikia?
– Žinojimas, kad negyveni mele. Juk mes taip auklėjame ir savo vaikus, sakome jiems: „Kalbėk tiesą.“ Ir bet kuris protingas darbdavys gerbs savo darbuotojus, kurie kalba tiesą.
Tai, kad dabar vaikai mato laimingą mamą, nors jai ir sunku, yra žymiai geriau, nei matytų melą ir apsimetinėjimą.
Turiu padėti vyriausiam sūnui – jis mokosi Kauno sporto universitete. O Rapolas ir Anupras yra mano jaunystės eliksyras, mano plastinės operacijos. Jie neleidžia pasenti, liepia būti nuolat pasitempusiai. Rytais sportuoju.
– Kaip sportuojate? Bėgiojate ar mankštinatės?
– Visą vasarą rytais darydavau mankštą, nes namie ir taip daug prisibėgioju. O dar turiu daržų.
Žemės ūkyje neturiu patirties, tačiau laimingiausia esu tada, kai nuskinu savo darže užaugintus žirnius, dedu juos į didžiulį dubenį ir nešu savo vaikams.
Jie krykštauja lauke, taškosi baseine, kvėpuoja grynu oru, valgo sodo gėrybes. Žiemą turbūt bus sunkiau. Mūsų namas kūrenamas malkomis ir anglimis, visą šį darbą turėsiu daryti viena. Bet man vis tiek viskas gerai.
– Ar nebus liūdna vienai gūdžiais žiemos vakarais?
– Neturiu laiko savigraužai ar kaltinimams. Žinoma, yra akimirkų, kai kaltini save, klausdamas, kodėl anksčiau nepastebėjai to ar kitko. Bet, kaip sakoma, „būkim biedni, bet teisingi“. Tos dvi santuokos atnešė ir gerų dalykų. Pirmiausia tai keturi sveiki vaikai.
Paklauskite bet kurios motinos ar tėvo, auginančio neįgalius vaikus, ką jie padarytų dėl to, kad jų vaikai galėtų vaikščioti, bėgioti, kalbėti, juoktis.
Žemai lenkiuosi tokioms šeimoms. Jų pavyzdys sukrečia ir leidžia suvokti, kas yra tikrosios vertybės. Kai matau linksmus, lakstančius, gamtoje siaučiančius savo vaikus, jaučiuosi laiminga. Stebėdama jų žaidimus raitausi iš juoko.
– Sunku, kad dabar į jų šėliones žiūrite viena?
– Sunku, bet taip aš bręstu, augu. Kiekvienam žmogui yra duotas skirtingas brendimo kelias. Vieni subręsta per darbą, kiti – per šeimą. O mano kelias toks.
– Žiaurus kelias – per byrančias šeimas, per jausmų dramas.
– Taip, bet toks mano kelias. Matyt, tik per tai pasieksiu moterišką brandą. Dėl visų šių patirčių tapsiu tik stipresnė.
– Nekaltinate savęs, kad pati ką nors darėte ne taip?
– Be jokios abejonės! Niekada nemaniau, kad tik viena pusė gali būti bloga. Bet skyrybų iniciatorė esu aš. Todėl pirmiausia savęs klausiu, kokias padariau klaidas ir kaip visa tai pakenks vaikams.
Kai subyra ne pirma santuoka, pradedi analizuoti – kokias klaidas darai pats.
Skyrybos yra ir darbas su savimi, savianalizė. Tačiau savigrauža – tai griovimas. Tokioje situacijoje turi pasitikėti savimi ir tikėti, kad gyvenimas tuo nesibaigia.
Su buvusiais vyrais patyriau ir nuostabių akimirkų. Todėl norisi ir dabar su jais bendrauti gražiai. Juk yra bendri vaikai. Kol kas tai nelabai pavyksta, bet tikiuosi, kad ateityje viskas susitvarkys.
– Nuolat dirbate. Ar nebuvo minčių tapti tik šeimos židinio sergėtoja – motina, žmona, namų šeimininke? Gal moteriai dirbti nebūtina?
– Nei moteriai, nei vyrui negalima tapti išlaikytiniu. Būti namų šeimininke taip pat yra darbas.
Anksčiau ar vėliau vaikai užauga. Pažįstu šeimų, kurių vaikai užaugo, išvyko, o likusios namuose nedirbančios motinos susiėmė už galvos – ką dabar veikti?
Mus gyvenimas moko nesusireikšminti bet kokiame darbe. Negalima susireikšminti ir šeimoje. Dievas mums siunčia ženklus ir signalus. Jeigu jų nesugebame perskaityti, griebiamės kraštutinumų. Mano atveju kraštutinumas – skyrybos – buvo būtinas.
– Turbūt šį sprendimą priėmėte ne per vieną dieną?
– Tikrai nesu iš tų išlepintų, išpuikusių ar aikštingų moterų, kurios, jei vieną dieną kas nors nepatinka, viską meta, griebiasi už galvos ir šaukia: „Viskas, skiriuosi!“
Aš jam 77 kartus viską atleidau, bet tik tam, kad pačiai būtų geriau. Kad augčiau pati ir kad augtų mano sutuoktinis.
– Tų 77 kartų neužteko?
– Tikiuosi, kad mano buvusiam sutuoktiniui skyrybos padės augti, o ne žlugdys. Nenoriu jam blogo, tikrai noriu gero.
Noriu, kad vaikai matytų savo mamą ir tėtį geros psichikos būklės, geros nuotaikos. Juk su tėvu jie galės matytis kada nori ir kiek tik nori.
– Stiprybės turbūt jums suteikia ne tik vaikai, bet ir darbas. Tačiau ar tokiu metu lengva vaidinti komiškus vaidmenis?
– Darbas pirmiausia yra lėšos, iš kurių mums reikia gyventi. Visi mes dirbame tam, kad išlaikytume šeimą.
Galų gale darbas yra ir žmogaus orumas. Suprantu ir tas moteris, kurios labai daug dirba, ir tas, kurios šeimininkauja namie.
Bet jos turi žinoti, kad gali atsitikti ir taip, jog vyro neliks. O jeigu jis išeis pas jaunesnę?
„Ne, ne, ne. Mano ne toks“, – girdžiu sakančias. Toms, kurios taip sako, dažniausiai taip ir atsitinka.
Visada įvertini tai, ką prarandi, bet kiekvienas praradimas turi duoti patirties. Negalima būti piktai. Nepykstu nei ant vieno, nei ant kito savo sutuoktinio.
Susodinau ir mažuosius, ir didžiuosius savo vaikus ir pasakiau jiems: nei ant vieno, nei ant kito tėvo negalima pykti. Jūs negalite jiems pasakyti nė vieno blogo žodžio. Visuomet reikia sakyti tik gerus žodžius, kad ir kokie liūdni būtų prisiminimai.
Danguje viskas pažymima – ką tik blogo pasakysi, tai ir gausi atgal. Juk sakoma, kad reikia mylėti savo priešą kaip save.
– Mylite save?
– Myliu save net ir tada, kai esu it vokiška veislinė žąsis, sverianti 90 kilogramų ir kritikuojanti lieknas blondines.
Ar jūs į sporto klubą vaikštote? Matėte, kiek tos blondinės išlieja prakaito, kad būtų dailios ir lieknos. O tos, kurios padeda didelius užpakalius ant sofų ir dūsauja, kokia sunki senatvė, tegul prisimena, ką veikė būdamos 40-ies, kai dažniau rūpėjo pakilnoti šampano taurę ar apkalbėti vakarėlyje nedalyvaujančias drauges, nei pasirūpinti savo kūnu.
Senatvėje noriu gyventi oriai. Mano siekis – rodyti pavyzdį savo vaikams.
– Jums tenka būti ne tik pavyzdžiu vaikams, bet ir persikūnyti į įvairius personažus, dalyvauti TV šou. Ar galite dabar tai lengvai daryti? Niekada nepasakėte „ne“?
– Kiekviename darbe yra įvairių pusių. Daugybė žmonių dirba nemėgstamą darbą, kad išmaitintų šeimą, išmokslintų vaikus. Gerbiu juos.
Gerbiu ir turtingus verslininkus, kurie daug dirba ir kuriems puikiai sekasi. Burnoti ant savo profesijos negaliu – ji mane maitina.
Esu daug patyrusi. Dirbau ir pokalbių šou, bet galbūt tuomet nesusitvarkiau su savimi, neįsijaučiau į žanrą, kai ko nepadariau arba, priešingai, dariau per daug.
Turiu bėdą – visur viską noriu padaryti labai gerai. Maksimalizmas kartais pakiša koją. Reikia suvokti, kad esi netobulas, kaip ir visi.
– Graužiatės dėl to?
– Analizuoju. Padariau išvadą, kad reikia save pamilti tokį, kokį sukūrė Dievas, o ne tokį, koks nori būti.
Nuo vaikystės mane lydėjo pašaipos dėl to, kad esu strazdanota raudonplaukė.
Iki 15 metų net vasaromis dėvėdavau kepurę. O vėliau, kai prasidėjo dažytų plaukų mada, staiga tapau labai graži ir madinga. Galbūt ir profesiją tokią pasirinkau tam, kad kovočiau su savo kompleksais, nugalėčiau save. Nesu tokia drąsi, kaip atrodau.
– Na jau! Atrodote ne tik drąsi, bet ir žodžio kišenėje neieškanti.
– Iš tikrųjų turiu daug paslapčių ir mane prakalbinti taip, kad atsiverčiau iki sielos gelmių, nelengva.
Dirbdama savo darbą negaliu būti tokia, kokia esu. Kaip gydytojas, operuodamas ligonį, negali verkti.
Labai sunkų gyvenimo periodą išgyvenau po darbo Seime. Tuomet man reikėjo viską gerai apmąstyti, išsilaižyti ir išanalizuoti. Lengva nebuvo.
Džiaugiausi, kad tuomet, kai buvau Seimo narė, manęs kas nors nesudegino su visa šeima ar neuždarė į beprotnamį, kaip kad būdavo sovietmečiu. Juk suprantate, ką valdžia daro su žmogumi?
Eini svarbias pareigas – tavo vienintelis balsas gali labai daug nulemti. Priimant įstatymą reikia vos 71 balso. Kai neklausai partijos, ji tavęs nebegina, o be partijos – kaip be „stogo“, esi niekas.
Išėjau iš savo frakcijos į mišriąją grupę. Tai buvo tas pats, kas sportininkui sėdėti ant atsarginių suolelio.
Seime buvo per daug negerų emocijų. Daug kas priklauso nuo vieno ar kelių žmonių nuotaikos.
Ten dirbdama prisiminiau vieną teatro repeticiją, kai susiraukęs režisierius staugė ant visų aktorių. Viena išdrįso jam pasakyti: „Jei jūs naktimis neturite normalių lytinių santykių su žmona, tai nereiškia, kad dėl to turime kentėti mes.“
– Kokiuose televizijos projektuose jus matysime?
– LNK „Muzikinėje kaukėje“ kartu su Vyteniu Pauliukaičiu būsime komisijos nariai. Jis – mano geras draugas.
Kuriu įvairius personažus laidoje „Dviračio šou“, kuri anksčiau šaipydavosi iš manęs. Bet jei moki pasijuokti iš savęs, vadinasi, augi ir stiprėji.
– Su teatru atsisveikinote?
– Eidama į Seimą turėjau su teatru atsisveikinti, o po kadencijos atgal grįžti nebegalėjau. Nemanau, kad ten pageidaujami ryškesni žmonės.
Tačiau teatrą labai mylėjau. Mūsų su Rolandu Kazlu vaidmenys „Dėdulės sapne“ ir „Patriotuose“, už kuriuos gavome Auksinius scenos kryžius, man yra nepamirštami. Tikiu, kad savo vaidmens dar sulauksiu. Svarbiausia, kad myliu teatrą.
– O kitokia meilė? Ar ja dar tikite?
– Kol kas – pauzė. Nenoriu sakyti „niekada“. Meluoti negaliu, bet dabar svarbiausia – vaikai. Reikia pastatyti ant kojų dičkius ir ugdyti mažuosius.
Kaip bus lemta, taip ir bus. Kai pradedi planuoti, Dievas iš to tik pasijuokia.
Tikiu, kad viskas susitvarkys. Buvo visokių akimirkų – skaudžių, sunkių.
Vienu metu net nenorėjau gyventi. Padėjo draugai. Vienų netekau, kitus suradau. Visi sunkumai, kurių, atrodo, jau neatlaikysi, užgrūdina. Tad sakau „ačiū“ net ir tiems sunkumams.
