Jos istorija, kurią laidoje „Gyvenimas“ (LRT televizija) pasakoja žurnalistas Edvardas Žičkus, verčia stebėtis – nejaugi tikrai taip pasitaiko? Sunku suvokti, koks nenuspėjamas ir dosnus kartais būna likimas, rašoma žurnale „TV antena".
Pateko tarp 100 laimingųjų
Groti A.Rieu orkestre yra ne tik garbė, bet ir itin pelningas darbas.
Tačiau patekti čia pavyksta tik patiems gabiausiems, įveikusiems atrankas ir pačiam maestro įrodžiusiems, kad yra verti tapti jo komandos nariais.
Tarp šimto laimingųjų, keliaujančių po pasaulį, koncertuojančių didžiausiose scenose, besimėgaujančių šlove ir uždirbančių didžiulius honorarus, yra ir lietuvė G.Mundinaitė.
„Niekada nesvajojau groti jo orkestre. Mėgau klasikinę muziką, o A.Rieu orkestrą daugelis vertino kaip grojantį popmuziką. Bet tai netiesa. Tai rimtas orkestras ir rimtas darbas“, – pasakojo muzikantė.
28-erių mergina – viena mėgstamiausių A.Rieu smuikininkių, netikėtai su juo susipažinusių prieš ketverius metus.
Mokytojos pažeminimas
Giedrės istorija primena filmo scenarijų. Gimusi inžinieriaus ir ledo čiuožėjos šeimoje, pirmą kartą smuiką į rankas ji paėmė būdama šešerių.
Vėliau ji lankė muzikos mokyklą ir buvo giriama dėstytojų dėl itin gerų rezultatų. Tačiau likus vos metams iki jos baigimo paauglę netikėtai ėmė kamuoti scenos baimė. Rankos drebėdavo taip stipriai, kad groti būdavo neįmanoma.
Užuot padėjusi įveikti sunkumus, mokytoja per vieną koncertą Giedrę pažemino visos salės akivaizdoje – grojant kūrinį suklydusiai merginai liepė nulipti nuo scenos, o vėliau pasiūlė pamokose daugiau nesirodyti.
Ašarodama ir skaudama širdimi ji perėjo į kitą muzikos mokyklą ir – paradoksas – akimirksniu atsikratė scenos baimės. Mergina sėkmingai baigė mokyklą ir įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.
Trečiame kurse tęsti mokslų Giedrė keliems mėnesiams išvyko į Olandijos miestą Mastrichtą ir, sulaukusi aukščiausių dėstytojų įvertinimų bei kvietimo likti šiame mieste, ilgai nedvejojo.
Koncertavo Lietuvoje
„Tai buvo išties sėkminga diena“, – džiaugėsi Giedrė, prisimindama svarbiąją perklausą A.Rieu orkestre, kur ji prieš tai buvo išsiuntusi laišką su prašymu.
Maestro neprireikė nė valandos, kad įvertintų lietuvės talentą ir, jos pačios nuostabai, pakviestų jau kitą dieną prisidėti prie orkestro, vadinamo didele šeima.
„Taip apsidžiaugiau, kad net nežinojau, ką pirmiausia pasakyti mamai, ar kad gavau darbą, ar kad išvykstu į Australiją koncertuoti“, – džiaugsmo akimirkas patekus į garsųjį orkestrą prisiminė Giedrė.
Merginos archyve sukaupta gausybė nuotraukų įžymybių, kurioms per ketverius metus teko koncertuoti. O pažvelgus į pasaulio žemėlapį jai kur kas lengviau pasakyti ne kurias šalis aplankė, o kiek liko neaplankytų.
Birželį A.Rieu orkestras pirmąsyk koncertavo Lietuvoje. Vilniaus „Siemens“ arenoje Giedrės pasirodymą stebėjo ir tėvai.
Muzikos gerbėjų, kurie nežinojo, kad pasaulinio garso orkestre groja lietuvė, laukė staigmena – Giedrė buvo ne tik muzikantė, bet ir vertėja, mat kone pusę koncerto sudarė A.Rieu komentarai.
Rado ir gyvenimo meilę
Lietuvė iki šiol negali patikėti nusišypsojusia laime, tačiau sako, kad šis darbas – toli gražu ne vien tik kelionės po pasaulį, spalvingi pasirodymai ar audringos ovacijos.
„Žiūrovai nemato didžiulio nuovargio, kai grįžti iš vienų gastrolių, išverti lagaminą ir tuoj pat prikrovęs į jį švarių drabužių vėl išvyksti. Kai mėnesių mėnesius nematai nei šeimos, nei artimųjų, nei draugų. Kai bendrauji tik internetu, kai neturi privatumo, nes viešbutyje gyveni su kolege“, – pasakojo smuikininkė.
Giedrė sakė, kad A.Rieu įkurtas orkestras – tarsi plati giminė, kurioje kunkuliuoja gyvenimas, verda intrigos, mezgasi meilės romanai, kur randi draugų, o kartais įgyji priešų.
Jozefas Leenhouwersas buvo A.Rieu operatorius. Jis jau pirmą dieną pastebėjo gražuolę lietuvę. Giedrė prisipažino taip pat greitai pajutusi simpatiją išvaizdžiam olandui.
Užsimezgę jausmai netruko virsti tikra meile, o ją šią vasarą vainikavo Kaune įvykusios prašmatnios vestuvės. Orkestro melodijos svečius privertė braukti ašaras.
Per vestuves – ašaros
Tądien Giedrė ir jos išrinktasis jaudinosi kaip niekada. Tėvo altoriaus link vedamai nuotakai taip stipriai drebėjo kojos, kad atrodė, ji tuo suklups.
Jozefas tuo metu šluostėsi skruostais tekančias ašaras. Jam buvo skaudu, kad svarbiausios gyvenimo dienos neišvydo tragiškai žuvęs jo brolis dvynys ir prieš metus mirusi motina. Nepaisant to, tai neabejotinai buvo gražiausia ir laimingiausia diena poros gyvenime.
Ar nesunku dirbant tokį darbą išsaugoti šeimą?
„Tai priklauso nuo partnerio supratimo ir abipusio pasitikėjimo“, – tvirtino moteris.
Svajonė – savas orkestras
Ne mažiau įspūdinga ir valsų karaliumi tituluojamo A.Rieu gyvenimo istorija.
Milijonierius, gyvenantis senovinėje Mastrichto pilyje su nuostabiu sodu, grojantis Stradivariaus smuiku, kurį saugo sargyba, ir skraidantis asmeniniu lėktuvu, iki viso to turėjo nueiti ilgą ir sudėtingą kelią.
Johanno Strausso orkestro įkūrėjas, smuikininkas ir dirigentas savo talentu pasaulį pavergė prieš kelis dešimtmečius.
A.Rieu pirmąsyk į rankas smuiką paėmė būdamas šešerių. Iš vaikiškos svajonės turėti nuosavą orkestrą juokdavosi ir bendraamžiai, ir suaugusieji, tačiau vieno jo koncerto dabar susižavėjusi klausosi 60 tūkstančių gerbėjų minia, karališkųjų šeimų atstovai ir pasaulio įžymybės.
Kadaise A.Rieu teko groti restoranuose ir pakovoti dėl savo įrašų radijuje bei televizijoje.
„Kai prodiuseriai išgirsdavo, kad mano įrašuose valsai, siųsdavo mane namo, pas močiutę“, – linksmai pasakojo muzikantas, prisimindamas, kaip atsitiktinai susipažino su žmogumi, kuris sutiko išleisti pirmąją jo plokštelę.
Gyvena prabangioje pilyje
Dabar jo pilyje su daugybe kambarių ir menių stovi stiklo lentynos su garbingais apdovanojimais.
Ar gyventi pilyje buvo jo svajonė? „Taip, – neslėpė muzikantas. – Vaikystėje mėgdavau skaitinėti komiksus apie profesorių Drupį. Kai viename iš jų pamačiau, kaip profesorius žengią į pilį, kurioje įrengta laboratorija, pamaniau, kad norėčiau gyventi panašioje. Žinoma, tai nėra tokia pati pilis, bet čia esu laimingas. Kodėl būtent ši pilis? Ji vienintelė Mastrichte.“
Muzikantas prisipažino, kad įsigytą pilį restauravo pats. „Jei nebūčiau muzikantas, būčiau architektas, – pasakojo garsenybė. – Man patinka statyti, dekoruoti, kurti.“
Pats kuria kostiumus
Sprendimus A.Rieu visada priima nedvejodamas ir tai pasiteisina. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius jo įkurtas J.Strausso orkestras, dabar vadinamas unikaliu, kasmet surengia 120 koncertų.
Mastrichto mieste olandas įrengė milžiniškas studijas, kuriose būtų patogu ne tik repetuoti ar įrašinėti diskus. Čia yra ir nuosavų televizijos studijų, nedidelis restoranas, pramogų bei poilsio kambarių.
Kad nieko nereikėtų nuomotis, maestro įsigijo net keturis komplektus scenos apšvietimo bei garso įrangos, pagamino tiek pat dekoracijų, kurios į koncertų vietą kartais keliauja net šimtu jūrinių konteinerių.
Kiekvienas orkestro narys turi keturis komplektus sceninių kostiumų, kuriuos pasiuvo kelių dizainerių komanda. Viena iš jų atskleidė, kad savo frakus, smokingus ir net sąsagas A.Rieu modeliuoja pats.
Žmona vengia dėmesio
Muzika ir įspūdingi šou jau seniai tapo ne tik A.Rieu, bet ir jo šeimos gyvenimu. Žmona Marjorie, kuri itin nemėgsta dėmesio, yra jo vadybininkė, vyresnysis sūnus Marcas – tapytojas, jaunesnysis Pierre’as – prodiuseris.
„Esu geras žmogus ir puikus viršininkas, mes niekada nesipykstame“, – juokėsi A.Rieu.
Per gastroles garsiojo olando namuose nebūna pusmetį. Europoje su juo keliauja ir sutuoktinė, bet kai tenka išvykti į kitus žemynus, ji lieka Olandijoje. Tuomet vyras kasdien siunčia po kelias trumpąsias žinutes, kuriose pasakoja, kaip praleido dieną.
„Moteriai ir smuikui reikia kiekvieną dieną skirti ir laiko, ir dėmesio – kad nedingtų iš tavo gyvenimo“, – samprotavo muzikantas.
Šeima olandų kompozitorių, smuikininką ir dirigentą palaikė visada – ir kai prieš kelerius metus atsidūrė ant bankroto slenksčio, ir kai buvo pakviestas koncertuoti per Jo Didenybės Willemo Alexanderio karūnaciją. Po jos A.Rieu populiarumas šoktelėjo į dausas. Vis dėlto bene labiausiai pasaulis dėmesį į šio žmogaus kūrybą atkreipė po netikėtos istorijos, susijusios su aktoriumi Anthony Hopkinsu.
Garsėja ilgaamžiškumu
A.Rieu gyvena pagal griežtą režimą. Kasdien po valandą su asmeniniu treneriu jis praleidžia sporto salėje, valgo nustatytomis valandomis ir vadovaujasi dietologų patarimais. Nors olandų įžymybė šiemet švęs 65 metų sukaktį, atrodo bent dešimtmečiu jaunesnis.
Kompozitorius atskleidė, kad jo giminė garsėja ilgaamžiškumu. Gyvenimo trukmės vidurkis – 102 metai.
Smuikininkas neslėpė svajojantis sulaukti 120 metų.
Holivudo žvaigždės staigmena
Seras Anthony Hopkinsas yra ne tik puikus aktorius, kurio vienas įsimintiniausių vaidmenų – intelektualas Hanibalas Lekteris, besimėgaujantis žmogiena, iš filmo „Avinėlių tylėjimas“. Jis ir gabus kompozitorius.
Prieš 50 metų A.Hopkinsas sukūrė valsą ir paslėpė natas stalčiuje, nes bijojo išgirsti jį sugrotą. Kai įsidrąsino, aktorius kreipėsi į A.Rieu ir pasiūlė jam atlikti šį kūrinį.
A.Rieu, išgirdęs, kad į biurą Niujorke skambina kažkoks gerbėjas ir siūlo su orkestru sugroti jo sukurtą valsą, iš pradžių buvo skeptiškas.
„Panašių skambučių ir laiškų iš žmonių, sukūrusių valsą ir norinčių, kad jį sugročiau, sulaukiu kasdien. Ilgametė patirtis mane išmokė, kad naujasis Johannas Straussas dar negimė. O aš vis dar teikiu pirmenybę J.Strausso valsams“, – neslėpė A.Rieu.
Tąsyk išgirdęs skambinančiojo vardą smuikininkas vos nenualpo.
Garsus smuikininkas sužinojo, kad prieš 50 m. A.Hopkinsas buvo muzikantas. Kaip tik tuo metu jis ir sukūrė valsą.
„Prieš kelerius metus jis mane išvydo per Amerikos televiziją ir pasakė: „Štai tas žmogus, kuris su savo orkestru sugros mano valsą“, – priešistorę pasakojo A.Rieu.
Gavęs natas A.Rieu suprato – valsas, kurį sukūrė žmogėdros Hanibalo Lekterio vaidmens atlikėjas, yra nuostabus, jaudinantis, romantiškas, pavergiantis.
A.Hopkinso muzikos kūrinys „Ir valsas tęsiasi“ pirmą kartą buvo sugrotas ne bet kur, o valsų sostinėje Vienoje.
Valso, kurį kartu atliko ir lietuvė smuikininkė G.Mundinaitė, klausėsi ir jo kūrėjas A.Hopkinsas su žmona aktore Stella Arroyave. Sėdėdamas žiūrovų salėje A.Hopkinsas atidžiai sekė savo muzikos kūrinio melodiją ir akivaizdžiai mėgavosi kiekviena nata.
Parengė Erika ZABULĖNIENĖ
