Tris vaikus iš pirmos santuokos turintis verslininkas A.Jurskis Lukrecijos priežiūra noriai dalijasi nuo pat jos gimimo.
„Jam teko šiek tiek sumažinti veiklos krūvį, tačiau būti su vaiku mano darbo metu jis pasisiūlė pats“, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ sužadėtinio apsisprendimu džiaugėsi K.Liukaitytė.
Kartu su mylimuoju ir dukra tris birželio savaites ji praleido JAV.
Keliauti mėgstanti pora už Atlanto lankėsi jau antrą kartą, o jųdviejų dukrai tokia ilga kelionė buvo pirmoji.
„Keliauti tikrai nebuvo sunku. Tik šiek tiek vargino tai, kad reikėjo prisitaikyti prie kitos laiko juostos“, – šalia dar neiškrautų lagaminų pasakojo K.Liukaitytė.
Grįžusi iš kelionės ji iškart puolė ruoštis darbui.
– Vienos moterys po vaiko gimimo kuo greičiau veržiasi į darbą, o kitoms atžalą auginti nepabosta ir keletą metų. Jūs jau pasiilgote darbo? – pasiteiravau K.Liukaitytės.
– Turbūt aš esu aukso vidurys. Nesistengiau kuo greičiau palikti vaiko ir bėgti dirbti. Nesijaučiau suvaržyta. Mano gyvenimas laisvas, įdomus, aktyvus. Mes daug keliaujame.
Nesu iš tų motinų, kurios galėtų sėdėti namuose penkerius metus. Tačiau negalėčiau ir ilgam palikusi vaiką ramiai dirbti.
Netgi porai valandų palikusi Lukreciją galvoju apie ją – ką ji veikia, ar neverkia, gal jai neramu, gal manęs pasiilgo.
– Vadinasi, būti vien namų šeimininke negalėtumėte?
– Būti namų šeimininke nėra blogai. Pas mus kažkodėl dažnai su gailesčiu žiūrima į moteris, auginančias vaikus. Esą jos nieko gero savo gyvenime nepasiekė. Anaiptol.
Aukoti savo laiką vaikams yra pati prasmingiausia veikla moteriai.
Tai, ką investuoji į savo vaiką, juk grįžta. Tačiau man norisi keletą valandų per dieną skirti ir sau, kad atsipalaidavusi ir patenkinta galėčiau grįžti pas Lukreciją.
– Manote, kad nebus sunku suderinti motinystę ir darbą?
– Mano darbo diena trunka keletą valandų, todėl tai idealus darbas vaiką auginančiai moteriai.
Kai būsiu darbe, Lukreciją prižiūrės Arnas. Juk tėtis yra pati idealiausia auklė. Tuo labiau kad taip norėjo jis pats. Kol kas jam sekasi puikiai.
– Nemėginote ieškoti auklės?
– Sunku į namus įsileisti nepažįstamą žmogų. Turi juo besąlygiškai pasitikėti. Taip pat reikia, kad ir vaikas prie jo priprastų.
Buvome susitikę su viena pasikalbėti. Ji mums labai patiko, tačiau nenorėjo dirbti tik pusę dienos. O visą dieną Lukrecijos prižiūrėti kol kas nereikia.
– Darbo įgūdžių nepraradote?
– Mano pasitikėjimas savimi nėra toks didelis. (Juokiasi.) Kurį laiką prieš eterį vaikščiojau į darbą repetuoti. Buvo taip baisu, tarsi jau dirbčiau eteryje.
Atrodė, kad tai darau pirmą kartą. Po kelių repeticijų įgūdžiai grįžo, tačiau vis dar jaudinuosi. Bet ir anksčiau jaudindavausi. Tai normalu. Jei eini į darbą visiškai atsipalaidavęs, jei jis tau nekelia jokių emocijų, vadinasi, reikia keisti darbą.
– Prieš dvejus metus įgijote žurnalistės specialybę. Gal ir toliau ką nors studijuosite?
– Kai Lukrecija dar paaugs, eis į darželį, būtinai norėsiu mokytis. Man atrodo, kad tai privaloma. Tačiau kol kas nežinau, ką konkrečiai.
– Žurnaliste dirbti nesirengiate?
– Nebent televizijoje, jei sulauksiu pasiūlymų. Tačiau magistrantūros studijas rinksiuosi kitos pakraipos.
– Mėgstate keliauti. Galėtumėte rašyti apie keliones.
– Man Arnas yra tai siūlęs. Bet rašymas šiuo metu manęs netraukia. O mūsų kelionės iš tiesų yra nepaprastos. Arno aistra – įkopti į aukščiausią lankomos šalies vietą. Tačiau man nesinorėtų kelionių paversti darbu.
– Kai kurie tėvai vengia keliauti su mažais vaikais.
– Aš vadovaujuosi posakiu, kad maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli ir vargai. Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau keliauti.
Daug tėvų iš tiesų bijo keliauti su mažais vaikais – sėdi namuose, niekam vaiko nerodo. Tačiau šeimai tai neduoda naudos.
Mes tik pirmąsias tris savaites ramiai gyvenome. Vėliau ėmėme leistis į keliones. Juk vaikui svarbiausia, kad šalia būtų mama.
– Kiek valstybių jau esate aplankę kartu su Lukrecija?
– Reikia paskaičiuoti. Dažnai abi skrendame į Didžiąją Britaniją. Skrydis trumpas, o Londonas labai gražus miestas. Esame buvusios Prancūzijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Austrijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Italijoje, JAV, Turkijoje.
– Ar neteko kokios nors kelionės atšaukti?
– Teko atšaukti pačią egzotiškiausią kelionę. Žiemą planavome visam mėnesiui skristi į Fidžio salas.
Svajojau apie tą kelionę, atsakingai jai ruošiausi, susikroviau lagaminus. Bet tą rytą, kai jau reikėjo išvykti, Lukrecijai pakilo temperatūra. Gydytoja patarė neskristi.
Nuvažiavome į oro uostą, sėdėjome mašinoje ir svarstėme, ką daryti. Neišskridome. O netrukus paaiškėjo, kad Lukrecijai dygo dantys.
– Ar po Lukrecijos gimimo buvote išvykę į kokią nors romantišką kelionę tik su Arnu?
– Iki šiol mes nebuvome palikę Lukrecijos ilgesniam laikui nei trys valandos. Tokia kelionė man būtų per sunki psichologiškai.
Kai retkarčiais su draugais išeiname pavakarieniauti, Lukrecija lieka su mano mama. Aš nuolat žvilgčioju į telefoną – norisi skambinti mamai ir klausti, ar viskas gerai.
– Vis dar maitinate krūtimi. Ar drąsiai tai darote viešumoje?
– Galiu maitinti ir parke ant suoliuko, ir kavinėje, ir oro uoste. Nesu pastebėjusi neigiamos aplinkinių reakcijos ar atvipusių žandikaulių.
Esu girdėjusi net tokių nuomonių, kad tai iškrypimas. Toks įspūdis, kad taip kalbančiųjų motinos nemaitino.
Tai gal ir besilaukiančiai moteriai nereikėtų niekur rodytis? Gaila, kad lietuviai turi tiek daug prietarų.
– Laukdamos kūdikio poros planuoja, kaip su juo elgsis, kaip auklės, tačiau jam gimus paprastai planai apsiverčia aukštyn kojomis. Jums taip buvo?
– Man dabar juokinga tuos planus prisiminti. Pavyzdžiui, maniau, kad Lukrecija miegos atskiroje lovytėje, o ji iki šiol miega šalia manęs. Su Arnu buvome nutarę jai net akimirkai į rankas neduoti mobiliojo telefono, tačiau dabar elgiamės kitaip. Nieko čia nesuplanuosi. (Juokiasi.)
– Ar skaitote specialią literatūrą apie tai, kaip auginti vaikus?
– Ją skaito Arnas. Jis daug rūpestingesnis už mane. Nepagalvokite nieko bloga – aš irgi esu rūpestinga. (Juokiasi.) Tačiau aš į daug ką žiūriu laisviau, esu labiau atsipalaidavusi, išsiblaškiusi, meniška.
Arnas man vis primena, kada reikia Lukreciją maudyti. Jis moko ją būti drąsią, aktyvią, savarankišką. Moko plaukti ir nardyti. Jam tai puikiai sekasi.
– Esate sakiusi, kad Arnas jus sužavėjo savo brandumu, aktyvumu, jaučiatės su juo saugi. O kokių naujų jo savybių pastebėjote gimus Lukrecijai?
– Arnas visuomet buvo rūpestingas. Jam svarbios detalės. Bet kad jis gali būti ypač rūpestingas, niekada nebūčiau pagalvojusi. (Juokiasi.) Ši jo savybė išryškėjo nuo pat pirmos Lukrecijos gyvenimo valandos.
Gimdymo metu man darė cezario pjūvį. Todėl Arnas pirmas Lukreciją išmaudė, keitė sauskelnes, rengė.
– Ką naujo pastebėjote savyje per pastaruosius metus?
– Supratau, kad galiu laikytis tokios tvarkos, kokią diktuoja vaikas. Gyvenu nebe sau.
Iki tol buvau pripratusi gyventi laisvai, neturėjau aiškaus grafiko, galėjau daryti, ką noriu ir kada noriu. Pati nustebau, kad moku laikytis tvarkos ir turiu daug kantrybės.
Žinoma, kai lankiau baleto mokyklą, buvau disciplinuota. Tačiau po to norėjosi chaoso.
– Laikote save avantiūriste?
– Iš dalies mes visi esame didesni ar mažesni avantiūristai. Esu iš tų, kurie į avantiūras leidžiasi dažniau. (Juokiasi.)
Man nuolat kas nors nutinka – tai nuo dviračio nukrintu, tai lygioje vietoje patiriu traumą.
Kartą taip prasiskėliau galvą, kad teko siūti. Grimuotoja prieš laidą turėjo pavargti, kad paslėptų kyšančius siūlus. Patiriu daugybę nuotykių. Bet gyvenimas dėl to tik įdomesnis.
– Turbūt parašiutu jau esate šokusi?
– Parašiutas yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuriam pasakiau ne. Aš noriu, kad Lukrecija turėtų mamą. (Juokiasi.)
Iš tiesų mano aktyvumą vaikas pristabdė. Į didelius kalnus po jos gimimo nekopėme, tačiau aplankėme aukščiausias Lietuvos ir Latvijos vietas.
– Ko jums labiausiai trūksta gimus Lukrecijai?
– Sporto ir jogos. Bet jau nusipirkau bėgiojimo batelius. Žinoma, krūvio ir taip pakanka. Lukrecija sveria beveik 11 kilogramų, jos vežimėlis – dar beveik tiek pat.
O dėl maitinimo krūtimi netekau daug svorio, todėl dabar noriu priaugti. Dar trūksta knygų ir filmų.
