Gyvūnus mylintis, su žmona Renata (27 m.) du šunis auginantis aktorius prisipažįsta, kad filmuotis su keturkojais partneriais jam nauja patirtis.
„Reikia laiko, kol supranti, kaip valdyti šunį, ir tik paskui gali galvoti, ką vaidini”, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ sakė aktorius ir prasitarė, kad naujajame seriale vaidina ir vienas iš jo augintinių – Aliaskos malamutė Luna. Filme ji – sumanaus vokiečių aviganio Mažylio simpatija.
– Ir kaip jai sekasi simpatizuoti Mažyliui? – paklausiau su švelnia šypsena apie savo augintinius pasakojančio M.Jampolskio.
– Jie elgiasi kaip tikra pora – retsykiais pasipyksta, Luna kartais prašiepia dantis, o paskui pati lenda taikytis – vizgina uodegą, uostosi. Viskas kaip tikroje šeimoje.
– Kaip šeimoje atsirado antras šuo?
– Renata savanoriavo – padėjo prižiūrėti beglobius šunis. Mūsų antrasis augintinis – iš prieglaudos.
Jis mišrūnas, bet šiek tiek panašus į šiurkščiaplaukį „ryžą” taksą, tik ausys skiriasi. Jo tolimą veislę galima atsekti ir iš charakterio – turi daug urvinio šuns savybių, mėgsta visur kastis, raustis, lįsti, snukį kišti.
– Ar parsivesti šunį iš prieglaudos buvo Renatos idėja?
– Taip. Savanoriaudama ji dažnai vedžiodavo šunis, o su šiuo pajuto ypatingą ryšį. Ji ir šiaip labai myli gyvūnus. O ar vienas šuo, ar du – mažas skirtumas. Sakoma, kad su vaikais – taip pat. Dabar tie šunys vienas kitą linksmina, smagiai sau žaidžia.
– Renata turbūt nėra iš tų pedantiškų moterų, kurios nepakenčia namie besiveliančių šunų plaukų?
– O, ji labai tvarkinga, dusyk per dieną grindis siurbia. Kai šunys pradeda šertis, tai ne tik plaukų kuokštai voliojasi, bet net visas kilimas iš jų nusikloja. Mes jau dešimt maksimos maišų prikišome tų gaurų. Verpsime ir megsime kojines – labai sveika.
– O jūs – tvarkingas?
– Tikrai nesu pedantas. Mėgstu laisvą daiktų išdėstymą. Bet ir Renata ne pedantė. Namuose nėra viskas tvarkingai sudėliota į spinteles ir stalčiukus – turi jausti, kad žmonės gyvena.
– Ar esate iš tų vyrų, kurie gali pataisyti varvantį čiaupą ar pamosikuoti plaktuku?
– Jei reikia, darau, bet tų darbų labai nemėgstu. Labai. Mieliau ruošiu valgyti.
– Koks patiekalas jums pavyksta geriausiai?
– Daug patiekalų neblogai išeina. Mano firminis patiekalas, kuriuo vaišinu draugus, – plovas su aviena, ėriena, vištiena, žvėriena ar net su sojomis, nes Renata nevalgo mėsos.
– Gal ir jūs jos nevalgote?
– Taip, mes kartu pradėjome žaidimą „Pabandykime nevalgyti mėsos” ir jį tebežaidžiame.
– Pamatę filmą „Inspektorius Mažylis” žiūrovai nubalsavo – bus serialas. Ar tai sužinojęs apsidžiaugėte, ar atsidusote?
– Žinoma, kad apsidžiaugiau. Man patinka filmuotis, patinka mano darbas.
– Kas filme svarbesnis – inspektorius ar šuo?
– Žinoma, šuo.
– Teko prie jo derintis?
– Šunys, kaip ir visi gyvūnai, turi charakterį. O su jais filmuotis nėra žaidimas. Čia galioja visai kitos taisyklės, visi priversti prie jų derintis. Tai nauja, man dar nepatirta filmavimosi specifika.
– Juk su šunimis jau vaidinote filme „Inspektorius Mažylis”.
– Seriale padidėja apimtis, pagausėja darbo, net ir šunų padaugėja. Filme jų buvo du, dabar jau penki, o gal net ir šeši.
– Kodėl jų tiek daug reikia?
– Vienas dalyvauja varžybose, kitas negali, trečias moka daryti viena, bet nemoka kitko ir taip toliau. Girdėjau, kad komisarą Reksą vaidina net 11 šunų dublerių. Tik nebeaišku, kas ten kieno dubleris.
– Režisierius Angas Lee filmuodamas „Pi gyvenimą” pažeidė visas tris nerašytas kino kūrėjų taisykles: niekada nefilmuoti gyvūnų, vaikų ir ant vandens.
– Rodos, dar seniau Antonas Čechovas yra taip pasakęs apie teatro sceną – joje negali būti gyvūnų, medžių ir vaikų.
– Ar galite patvirtinti, kad filmuotis su gyvūnais sunkiausia?
– Be jokios abejonės. Reikia laiko, kol supranti, kaip suvaldyti šunį, ir tik paskui gali galvoti, ką vaidini. Tai dvigubas darbas.
– O koks jūsų herojus – inspektorius Andrius Mažylis?
– Jis truputį naivus, truputį švelnus ir net ne truputį idealistas, įstojęs į policininkų gretas vedamas pačių tauriausių tikslų.
Tarnyboje jis susiduria su tikrove, kurioje ne visi tokie idealistai. Andrius labai paprastas, žmogiškas, visiškai ne superherojus. Jis patenka į įvairias gyvenimiškas, kartais net labai nepatogias situacijas, tarp jų – ir į meilės trikampį.
– Tarp jūsų trofėjų – Auksinis scenos kryžius ir dvi Sidabrinės gervės. Kuris iš šių apdovanojimų brangiausias?
– Kiekvienas savaip brangus, nes primena darbą, į kurį įdėta dalelė širdies. Gal brangiausias pirmasis apdovanojimas – Auksinis scenos kryžius, kurį gavau kaip jaunasis menininkas už Mordredo vaidmenį Gintaro Varno spektaklyje „Nusiaubta šalis”.
– Jei reikėtų rinktis teatrą arba kiną?
– Ir teatras, ir kinas. Aktorius vis dėlto išugdomas teatre, ten reikia stipriau vaidinti, įdėti daugiau meistriškumo. O kine yra dubliai. Ir tai man labai patinka. Kine tarsi neatsakai už rezultatą – nusifilmavai, atsikamavai, ir viskas, filmas paleidžiamas į ekraną. Teatre kiekvieną kartą turi įrodinėti, kad yra taip, kaip turi būti.
– Manote, kad kaip aktorius labiau atsiskleidžiate teatre?
– Turbūt ne man spręsti. Teatras yra nuolatinis profesinis meistriškumo palaikymas. Net garsiausi pasaulio aktoriai Alas Pacino, Robertas De Niro bei kiti kartais grįžta vaidinti į Brodvėjaus teatrą, kad palaikytų formą.
Kaip ir kur aktorius geriau atsiskleidžia, priklauso labiau nuo aplinkybių nei nuo scenos ar filmavimo aikštelės dydžio. Kaip sakė A.Čechovas: „Ginkdie, netipizuokime, nes kiekvienas atvejis yra atskira tikrovė.”
– Esate sakęs, kad aktorystė reikalauja psichologinio ir fizinio tvirtumo bei sveiko gyvenimo būdo. Ar taip ir gyvenate?
– Po šios minties sekė kita: „Kai apie tai labai rimtai pagalvoji, kiekvieną kartą supranti, kad tau ir vėl nepavyko.” Tai yra siekis.
– Kas jus gyvenime greičiausiai išmuša iš vėžių?
– Mane viskas išmuša iš vėžių. (Apsižvalgo aplink ir juokiasi.) Tas išmušimas iš vėžių yra labai geras dalykas, nes kai tik pradedi gyventi labai tvarkingai, virti savo sultyse ir manyti, kad viskas labai gerai, net ir tai išmuša iš vėžių.
Žmogaus prigimtyje užkoduota išsimušti iš vėžių. Jam norisi eiti, stebėti, domėtis, ką nors daryti, ko nors siekti. Būti tokiam jautriam, kad būtum lengvai išmušamas iš vėžių, yra labai gera savybė. Ji primena, kad ne viską žinai šiame pasaulyje.
– Kokios žmogaus savybės labiausiai nemėgstate?
– Nekenčiu melo, apsimetinėjimo, veidmainystės.
– Ar esate pilietiškas?
– Be jokios abejonės, nes moku mokesčius ir noriu, kad tie mokesčiai nueitų ten, kur priklauso, ir būtų tinkamai paskirstyti. Man tai svarbu.
– Dalyvaujate kokiose nors akcijose?
– Prie Seimo palapinėje dar negyvenau. Bet, pamenu, 1988 metais, kai man buvo 10 metų, tvirtai stovėjau Baltijos kelyje.
– Jei turėtumėte daugiau laiko, tuomet...
– Keliaučiau. Žinoma, dar yra knygos, filmai, sportas – krepšinis ir futbolas. Penkerius metus esu lankęs futbolo treniruotes.
– Dar viena jūsų mintis: „Žmogaus variklis šioje žemėje yra malonumo troškimas.” Kas jį suteikia jums?
– Viskas, kas teikia malonumą, suteikia laimės ir gena į priekį. Niekur nevaro tik tinginystė.
– Turite šių bruožų?
– Būna, kad daug dirbu, pavargstu, noriu pailsėti, o kai kelias dienas ilsiuosi, pradedu laikyti save tinginiu ir austi mintį, kad galėčiau ir visą gyvenimą tingėti.
Kai gaunu keturias laisvas dienas ir iš tiesų nieko neveikiu, tuomet jau antrą dieną pradeda niežtėti rankos – kaip čia dabar taip? Ką nors juk reikia daryti!
Žmoguje po lygiai užkoduota ir tinginystė, ir darboholizmas, tam, kad jis nebūtų toks tolygus, vienspalvis – baltas, pilkas ar juodas. Klausimas tik tas, kokiu metu kokią spalvą ištrauksime ir dėl kokio tikslo.
– Ar domitės kolegų – lietuvių kino kūrėjų darbais?
– Žinoma, nes esu LiKA (Lietuvos kino akademija) narys, turiu balsavimo teisę, todėl privalau peržiūrėti kolegų darbus.
– Kas nudžiugino šiemet?
– Labiausiai apsidžiaugiau tuo, kad padaugėjo jaunų žmonių, kurie kuria kiną ir nebijo to daryti. Atsiranda konkurencija, atsiranda kino gyvenimas, kuris buvo labai užspaustas.
Juk seniau per metus buvo sukuriama vos vienas ar du filmai. Nors yra sakančių, kad kine kokybė geriau nei kiekybė, manau, kuo bus daugiau bandymų, tuo greičiau atsiras kokybė.
– Kokie užsienio serialai ir aktorių darbai kelia susižavėjimą?
– „Sopranai: mafijos kronika” – labai stiprus serialas. Žinoma, jo autoriai nekūrė po kelias serijas kiekvieną savaitę, o tai ir jaučiama. „Sopranus” pavadinčiau ne serialu, bet daugiaserijiniu filmu.
Geras serialas „Baltieji rūmai: valdžios godulys”, kuriame ypač stiprūs dialogai. Tokių mums labai trūksta.
– Ar esate atsisakęs vaidmens?
– Esu ir ne kartą. Kai nematau tame vaidmenyje savęs, nematau perspektyvos, man tiesiog neįdomu ar neteisinga – atsisakau.
– Ar įmanoma Lietuvoje aktoriams prasigyventi?
– Viskas įmanoma, tik reikia suderinti savo poreikius su galimybėmis.
– Netenka lipti per save?
– Kiekvienas nusprendžia, kas jam tinka. Jei sutikai ką nors daryti neva to nenorėdamas, tai vis tiek rodo tavo pasirinkimą. Ir jei tai daroma dėl pinigų, vadinasi, pasirinkai pinigus. Tai ne lipimas per save, o pasirinkimas.
Kai studijavau, mažiausiai tūkstantį kartų buvau nusprendęs mesti aktorystę. Manau, buvau vienas iš daugybės jaunų nesuprastų menininkų, kurie perėjo tą patį. Norėjosi įrodinėti savo tiesas, buvo ypač skaudu susitaikyti su nesėkmėmis, jaučiausi nesuprastas ir norėjau gąsdinti visą pasaulį.
Vėliau nurimsti ir darai tai, ką nori daryti, ką nori skleisti. Aktorius visuomet turi nišą, kurios neužvers jokie tekstai ar režisierių reikalavimai. Joje yra mano balsas, mano emocija, mano tekstas. Todėl labai svarbu, ką padėsiu po tuo tekstu. Šią nišą reikia labai saugoti. O jei ją išsaugai, tai netampi tik atlikėju.
– Ar sutiktumėte filmuotis su žmona?
– Jau porąsyk teko tai daryti seriale „Moterys meluoja geriau”. Ji sėdėjo kavinėje, o mano personažas, tuo metu labai nusivylęs meile, bandė jai paaiškinti, kaip ta meilė yra blogai.
– Pavyko?
– Ne, nepavyko. Matote, viskas baigėsi vestuvėmis.
– Po kurių gyvenate gražiai ir laimingai?
– Taip vienas kitam ir pasižadėjome.
Žmonos pareigos
Pernai vasarą su mylimąja Renata Uzialkaite žiedus sumainiusiam M.Jampolskiui tai antroji santuoka. Dėl to kunigas palaimino tik jaunųjų žiedus.
Aktorius su buvusia žmona Aiste turi sūnų Dovydą.
M.Jampolskio žmona Renata šiuo metu niekur nedirba, tačiau apie tai paklaustas aktorius pradėjo vardyti jos užsiėmimus: „Ji mano administratorė, vadybininkė, daiktų surinkėja, šunų priežiūros specialistė, vairuotoja. Matote, kiek daug pareigų.”
