Gegužės 2-ąją jiedu ir vėl bus vienoje scenoje – šįsyk kaip iškilmingos Lietuvos kino apdovanojimų ceremonijos „Sidabrinė gervė 2014” vedėjai. Renginį tiesiogiai transliuos LRT televizija.
Tėvui ir sūnui pateikiu tuos pačius klausimus. „Geriausia būtų, jeigu į kiekvieną atsakytume vienu žodžiu. Kam čia daug kalbėti?” – iš pradžių nedaugžodžiavo žemaitis nuo Plungės V.Rumšas (62 m.).
Išgirdęs, kad pirmiausia pasikalbėjau su jo 33 metų sūnumi, pasišaipė: „Tas tai turbūt visko per daug prišnekėjo.”
Žurnalas „TV Antena" rašo, kad aktoriai Vytautas ir Vytautas jaunesnysis Rumšai vienas kito darbus dažniausiai vertina kritiškai. „Mūsų pokalbiuose neišgirsite sakant: „Oi, kaip „fainai” tu suvaidinai”, – tvirtina vienas kito nuomonę gerbiantys menininkai. – Mes dažniau analizuojame.”
– Kokie jūsų santykiai?
V.Rumšas: Šilti.
V.Rumšas jaunesn.: Brandūs. Kadangi man jau ne 16-a, turiu savo stuburą.
– Ar kalbatės apie savo darbus?
V.R.: Kai vienija bendras darbas, tuomet kalbamės daug. Dažniausiai – apie teatrą.
V.R.j.: Vienas nuo kito neturime paslapčių. Man labai svarbi tėvo nuomonė. Jis turi didžiulę patirtį ir yra labai talentingas aktorius.
Galbūt mano nuomonė jam irgi svarbi, nes tai, ką jis daro, aš matau kitomis akimis – modernaus jaunesnės kartos žmogaus akimis.
– Ar būtinai pasižiūrite vienas kito spektaklius?
V.R.: Premjerose nesilankau, bet būtinai pasižiūriu visus spektaklius.
V.R.j.: Aktoriai neina žiūrėti premjerinių spektaklių. Juose būna daug streso, įtampos. Norėdami įvertinti darbus einame į jau įsivažiavusius spektaklius. Stengiuosi pamatyti visus tėvo darbus.
– Ar vienas kitam esate kritiški, ar dažniau pagiriate?
V.R.: Esu kritiškas. Nors žinau, kad kritika nieko nepakeisi, ji gali priversti į daug ką pasižiūrėti kitaip. Tačiau nesyk esu ir pagyręs.
V.R.j.: Mes ir sau, ir vienas kitam keliame didelius reikalavimus. Todėl mūsų pokalbiuose neišgirsite tokių pagyrų: „Oi, kaip tu „fainai” suvaidinai.” Esame linkę analizuoti.
– Jūs (kreipiuosi į Vytautą jaunesnįjį) su sužadėtine Eva Saikovska 2011 metais susilaukėte dukters Adelės. Kas pasikeitė tapus tėvu ir seneliu?
V.R.: Atsirado kitoks laiko suvokimas. Palengva pradedi suprasti, kad viskas labai netoli.
V.R.j.: Pereini į kitą mąstymo ir žmogiškosios raidos kategoriją. Nebesi jaunuolis, kuris ką nori, tą daro. Atsiranda didžiulė atsakomybė – juk tampi pavyzdžiu vaikui.
– Ar gerai jaučiatės ant raudonojo kilimo?
V.R.: Niekada nesu juo ėjęs. Man tai atrodo šiek tiek juokinga. Nors tai gal ir reikalinga šventei – kaip ir fakelai, fejerverkai, šampanas, smokingai, gražios moterys, ilgos suknelės.
V.R.j.: Ant jo geriau jausčiausi, jeigu honorarai pramogų versle būtų tokie, kad prie to raudonojo kilimo galima būtų privažiuoti su „Aston Martin”.
Kai mūsų gyvenimo lygis ir atlyginimai pasieks Europos lygį, kai visi žmonės galės pasijusti visaverčiais ir lygiaverčiais Europos gyventojais, tuomet ir raudonasis kilimas įgis kitą reikšmę.
– Kaip vertinate lietuviško kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė”?
V.R.: Lietuviškas kinas įgauna pagreitį. Kuriama daugiau filmų, nors tai ir neįrodo, kad mūsų šalies ekonomika atsigavo. Svarbu, kad jaunimas, net ir negaudamas didelės paramos, kuria kiną.
O dėl „Sidabrinės gervės” – kas gi pakels šuniui uodegą? Jei niekas nieko nedarys, nesigirs ir neapdovanos, nieko ir nevyks. Pažiūrėkite, kiek pasaulyje yra mėgstančių pasigirti tautų. Nebijokime tų skambių pagyrų žodžių saviškiams: „Genialu, puiku, nuostabu, nepakartojama.”
V.R.j.: Tiems žmonėms, kurie kuria kiną, palaikymas ypač svarbus. Kino vertybės matuojamos ne tik pinigais.
Tai nėra apdovanojimai už gražiausias kojas ar gražiausią užpakalį. Tai apdovanojimai už kūrybą.
– Kokiais lietuviško kino kūrėjų darbais žavitės?
V.R.: Ne visų jaunųjų kino kūrėjų darbus esu matęs, bet štai Audriaus Juzėno „Ekskursantė” – puikus filmas su nuostabia jaunąja aktore.
Pagarbos nusipelno Almantas Grikevičius, Vytautas Žalakevičius, Algimantas Puipa. Turime savų kino dinozaurų.
V.R.j.: Ploju visiems, kurie kuria lietuvišką kiną, tiems, kurie tai darydami gali pasakyti: „Tai nėra chaltūra.”
– Kuriems lietuvių aktoriams įteiktumėte po Sidabrinę gervę?
V.R.: Kol nepamačiau visų filmų, negalėčiau išrinkti nė vieno.
V.R.j.: Kol kas esu matęs tik „Ekskursantę” ir „Redirected / Už Lietuvą!”, tad negaliu vertinti visų darbų.
– Į kokį filmą nueitumėte abu kartu?
V.R.: Prieš porą savaičių senas pažįstamas paklausė, koks geriausias mano matytas filmas. Išrinkau tris: Ivano Pyrjevo „Broliai Karamazovai”, Federico Fellini „Amarcord” ir Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas”.
Prie jų dar pridėčiau britų režisieriaus Peterio Greenaway darbus, bet jie jau pradėtų kitą ilgą gerų filmų sąrašą.
Nežinau, ar visus šiuos filmus matė sūnus, bet patarčiau juos pasižiūrėti visiems, kas domisi kinu.
V.R.j.: Neseniai mačiau italų režisieriaus Paolo Sorrentino „Didį grožį”. Mielai nueičiau į šį filmą darsyk, kartu su tėvu.
