Aštuoniolika metų povandeniniuose laivuose tarnavęs, vėliau Angoloje, Salvadore, Nikaragvoje, Kambodžoje ir kitose šalyse slaptas užduotis vykdęs A.Nikolajevas teigia, kad apie savo gyvenimą galėtų parašyti detektyvą.
„Mes gabendavome ginklus ir politinius patarėjus į tas pasaulio vietas, kuriose Sovietų Sąjunga turėjo interesų”, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ pasakojo Aleksandras. Kai kurie jo prisiminimai kelia šiurpą.
Gyvenimo mėtytas ir vėtytas vyras dabar nakvoja iš polietileno plėvelės pasidarytoje palapinėje.
„Nepasakyčiau, kad labai patogu, bet yra tekę miegoti ir blogesnėmis sąlygomis, – pernelyg nenusiminė vyras. – Nuo nuopuolių neapdraustas nė vienas.
Vieną dieną tu – viršūnėje, o kitą, žiūrėk, turi nakvoti gatvėje. Jeigu pats neieškosi būdų atsikelti, niekas neprieis ir nepadės.”
Palaiko senjorų chorą
Anksčiau bažnyčios chore giedojęs ir pučiamųjų ansamblyje grojęs A.Nikolajevas praėjusiais metais su benamių kolektyvu „Spindulys” dalyvavo „Chorų karuose”.
Šiemet šiame TV3 konkurse jis palaiko „Lietuvos bočių” chorą, mat jam vadovauja buvęs „Spindulio” generolas Stanislavas Stavickis-Stano.
Tenoru traukęs Aleksandras teigia, kad daugelis buvusių „Spindulio” choristų ėmė kabintis į gyvenimą, beveik visi metė gerti.
„Jurgita susirado gerą darbą Vilniuje, Svetlana išvyko dirbti į Vokietiją indų plovėja”, – vardijo A.Nikolajevas.
Aleksandras irgi norėtų išvykti, bet neturi Lietuvos piliečio paso, tik oficialų leidimą laikinai gyventi.
Tačiau jis nėra atvykėlis. Vyras gimė ir augo Lietuvoje, kadaise buvo čia registruotas.
Medikai aptiko auglį
Į mūsų sutartą vietą prie Barbakano sienos Aleksandras atėjo laiku, kurį buvau telefono žinute parašiusi jo draugui, gyvenančiam Naujosios Vilnios nakvynės namuose.
Dar neseniai Aleksandras ir pats turėjo mobilųjį telefoną, bet pametė autobuse važiuodamas į Santariškių klinikas.
Ten važinėti vyrui reikia dėl gėrybinio auglio, kurį medikai aptiko gerklėje. Vieną chemoterapijos etapą jis jau įveikė. Netrukus laukia kitas. O gegužę paaiškės, ar reikės gultis ant operacinio stalo. Kadangi Aleksandras yra užsiregistravęs darbo biržoje, gydymas nekainuoja.
„Važiuodamas autobusu labiausiai bijau kontrolierių, – prisipažino vyras. – Jau dabar turiu maždaug 40 tūkst. litų nesumokėtų baudų.”
Indus slepia po žeme
Kalnų parke pastatytoje Aleksandro palapinėje daiktų beveik nėra. Prieš metus gyvendamas Šv.Stepono gatvėje esančiuose nakvynės namuose jis buvo apvogtas.
Vyras įsitikinęs, kad tai narkomanų darbas. „Kai juos pradėjo leisti į nakvynės namus, problemų padaugėjo, – skundėsi vyras. – Pavogtus pasus ir banko korteles jie parduoda čigonų tabore už 20 litų ir perka narkotikų.”
Tuomet Aleksandras neteko viso savo turto: mobiliojo telefono, drabužių ir kitų daiktų.
Praėjusią žiemą jis buvo apsistojęs Naujosios Vilnios nakvynės namuose, kur gyventi per mėnesį kainuoja 70 litų. Kadangi laiku nesusimokėjo, buvo paprašytas išeiti.
Aleksandras laukia vasaros. Tuomet, kaip ir kasmet, jis apsigyvens palapinėje netoli Šilo ežero. Ten vyras žvejoja. Sugautas žuvis ir pats valgo, ir parduoda Nemenčinėje.
Dar prisiduria parduodamas pakrantėse surinktus butelius. Už gautus pinigus nusiperka bulvių, svogūnų.
Aleksandras turi ir puodų maistui virti. Juos yra užkasęs savo pamėgtoje vietoje prie ežero.
Atėmė tėvystės teises
A.Nikolajevas turėjo ir tėvą, ir motiną, tačiau užaugo valdiškuose namuose.
„Tėvai buvo kurčnebyliai, – pasakojo vyras. – Batsiuviu dirbęs tėvas turėjo auksines rankas, tačiau smarkiai gerdavo. O pasigėręs keldavo skandalus. Iš jų buvo atimtos tėvystės teisės.”
Netrukus jis atsidūrė internate, o aštuonių mėnesių brolis – kūdikių namuose. Pas tėvus Aleksandras leisdavo tik vasaras.
Vyras buvo sukūręs šeimą, tačiau prieš tris dešimtmečius išsiskyrė. Buvusi žmona, kaip ir sūnus, liko Rusijoje.
Vyras palaiko ryšius tik su sūnumi, kuris yra baigęs karo akademiją ir tarnauja jūrų laivyne, kaip ir kadaise Aleksandras.
Vykdė slaptas misijas
„Vilniuje baigęs internatą įstojau į S.Kirovo karo mokyklą Rusijoje, kuri rengė politinius darbuotojus, – pasakojo A.Nikolajevas. – Norėjau dirbti pasienyje, tačiau mane pasiuntė į jūrų laivyną. 18 metų praleidau povandeniniuose laivuose, tarnavau specialiajame jūrų padalinyje.
Mes gabendavome ir ginklus, ir politinius patarėjus į tas vietas, kuriose Sovietų Sąjunga turėjo savo interesų. Vykome į Angolą, Nikaragvą, Salvadorą.
Vėliau ketverius metus tarnavau Angoloje, paskui – dvejus metus Pietų Jemene.”
Viena iš A.Nikolajevo užduočių buvo apmokyti diversantus.
„Per Angolos pilietinį karą mokėme narus sprogdinti laivus taip, kad jie ne tik nuskęstų, bet ir pasisukę užtvertų kelią kitiems laivams”, – prisiminė Aleksandras.
Vyras pasakojo, kad jam yra tekę dirbti ir Kambodžoje. „Mūsų užduotis buvo pavogti dokumentus, kurie neturėjo patekti į rankas JAV pareigūnams. Juos sunaikinome apipylę specialia rūgštimi.
Iš tos misijos grįžome pėsčiomis per Kiniją, Tibetą, Pamyro kalnus”, – prisiminė buvęs karininkas.
Išžudė kaimą Afrikoje
Aleksandras prisipažino, kad jo sąžinę slegia ir žudynės: „Angoloje turėjome sunaikinti visą kaimą, kuriame buvome aptikę ginklų. Tai padaryti privalėjome be šūvių, peiliais. Savo aukas laidojome duobėje kartu su ginklais.”
Ar lengva gyventi su tokia našta? „Naktimis vaidendavosi tie nekalti žmonės, kurie žiūrėdavo man į akis, klausdami už ką. Buvo metas, kai norėjau pasikarti”, – prisipažino buvęs smogikas.
Neatlaikęs įtampos 1986 metais Aleksandras pasiprašė į atsargą ir išvyko į taigą pjauti miško.
Vyras pasakojo nusiraminimą radęs tarp stačiatikių. Samaroje jis atsivėrė popui, kuris patarė imti į rankas Šventąjį Raštą.
Aleksandras iki šiol nuolat jį skaito ir lanko „Naujosios kartos” bažnyčią, kuriai vadovauja pastorius Vaidas Vyšniauskas.
Nuskriaudė gobšus brolis
1988 metais Aleksandras grįžo į Lietuvą, tačiau netrukus pasitaikė proga padirbėti Rusijos brangakmenių kasyklose. Darbo sutartyje buvo reikalavimas išsiregistruoti iš Lietuvos.
Kai Aleksandras po ketverių metų grįžo, paaiškėjo, kad tėvai butą buvo padovanoję broliui. Aštuoneriais metais jaunesnis brolis nė girdėti nenorėjo apie Aleksandrą.
„Po tėvų mirties jis pardavė tą butą, išvažiavo į Angliją, o man davė 50 litų. Iš pradžių labai pykau, bet pyktis atslūgo. Tegul Dievas bus jo teisėjas”, – sakė Aleksandras.
Po tokio brolio akibrokšto vyras buvo pradėjęs smarkiai gerti, tačiau vėliau susigriebė. Dirbo televizorių gamykloje, parduotuvėje.
„Buvo laikas, kai miegodavau laiptinėse. Ir šioje apleistoje ligoninėje yra tekę glaustis”, – rodydamas ranka į užkaltus Misionierių ligoninės langus pasakojo benamis.
Jis ten buvo įsirengęs vieną kambarėlį – atsinešęs šiukšlyne rastą lovą, spintelę, kitų daiktų. Aišku, gyveno be elektros, pasišviesdamas žvakėmis.
Paprašė pinigų kavai
Dabar Aleksandras daug laiko praleidžia prie teritorinės darbo biržos pastato.
Sako, ten atvyksta žmonių, kurie pasiūlo darbo – išvalyti rūsį, priskaldyti malkų, krauti krovinius. Jis tikisi, kad netrukus darbų atsiras ir vilniečių soduose.
Noriai apie savo gyvenimą pasakojęs vyras prieš atsisveikindamas paprašė pinigų kavai.
Ištiesiau 20 litų banknotą – Vilniaus centre kava nepigi.
