Nuo praėjusios savaitės socialiniame tinkle „Facebook” galima registruotis į A.Tapino ir A.Valinsko rengiamą žaidimą, kuris turėtų prasidėti kovo 18-ąją.
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje virs protų mūšiai, kurių nugalėtojai pateks į žaidimą televizijoje.
– Kaip kilo ši idėja? – „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“ paklausė laidos sumanytojų.
A.Valinskas: Viskas prasidėjo gūdžiais 1992 metais. Mes filmavome laidą „Taip. Ne” Moksleivių rūmuose (Dabar Lietuvos vaikų ir jaunimo centras. – Red.). Atsakęs į atrankos klausimą iš žiūrovų salės į žaidimą pateko ir dešimtokas Andrius Tapinas.
Taip ir užsimezgė mūsų, intelektinių žaidimų mėgėjų, pažintis. Logiška, kad Andrius išaugo į rašytoją ir laidų vedėją. O kai pomėgiai sutampa, tik laiko klausimas, kada sėsime į bendrą valtį.
A.Tapinas: Prabėgo daug metų. Kartą Arūnas dalyvavo „Pinigų kartoje”, po kurios susėdome kavinėje ir išsikalbėjome. Papasakojau, ką planuoju daryti. Arūnas atskleidė, ką jau daro. Supratome, kad mūsų idėjos didžia dalimi sutampa.
– Andrius mokykloje ir universitete buvo protų kovų entuziastas. O jūs, Arūnai, mokykloje žaisdavote intelektualinius žaidimus?
A.V.: Kai jūs dar net mokyklos nelankėte, aš jas jau rengdavau televizijoje. (Juokiasi.) O mokykloje žaisdavome daug tokių žaidimų. Pavyzdžiui, visiems žinomą „Miestai. Valstybės. Gyvūnai. Augalai”. Jo metu vedėjas pasako raidę, o visi rašo kuo daugiau žodžių iš jos.
A.T.: Šeštoje ar septintoje klasėje žaisdavome, ko gero, populiariausią visų laikų intelektinį žaidimą „Trivial Pursuit”. Mano tėvas (žinomas žurnalistas ir rašytojas Laimonas Tapinas. – Red.) jį buvo parvežęs iš Prancūzijos.
A.V.: Džiugu, kad intelektiniai žaidimai grįžta. Vadinasi, vis daugiau žmonių nori leisti laisvalaikį prasmingai. Vieno ar dviejų protų kovų turnyrų per savaitę jiems neužtenka.
Tai, ką mes pasiūlysime, nebus geriau ar įdomiau. Tai bus dar viena puiki galimybė norintiems žaisti. Būtų labai džiugu, jei mes su Andriumi nebūtume paskutiniai.
– Kokie „Taip. Ne” klausimai jums patiems yra labiausiai įsiminę?
A.V.: Per visą žaidimo istoriją įdomiausią klausimą man yra uždavę Keistuolių teatro aktoriai Aidas Giniotis ir Robertas Aleksaitis.
Jie manęs paklausė: „Kiek dabar valandų?” O atsakyti reikia „taip” arba „ne”. Todėl jiems teko perfrazuoti klausimą „Ar dabar yra tiek ir tiek valandų?”
Per daugelį metų esame rengę penkis ar šešis intelektualinius televizijos žaidimus. Labiausiai ir skaudžiausiai įsiminė klausimai, kuriuose įvelta klaidų. Tačiau neklysta tas, kas nieko nedaro.
A.T.: Man iš žaidimo „Taip. Ne” yra įsiminę du klausimai. Kartą Kauno „Metropolio” restorane Arūnas surengė turnyrą dešimties žaidimų laimėtojams. Vieną žaidimą buvau laimėjęs ir aš, dėl to buvau mokyklos žvaigždė.
A.V.: O kaip prizą tuomet gavai baldų komplektą!
A.T.: Laimėtojų turnyre dalyvavau kartu su aštuoneriais metais vyresniu partneriu. Klausimas buvo „Miestas”. Mes išklausinėjome Arūno ir aš, supratęs, kad kalbama apie Alytų, savo partnerį paraginau spėti. Jis pasiūlė dar palaukti, o tuo metu teisingą atsakymą pasakė varžovai.
Kitas įsimintinas Arūno klausimas buvo „Indas”.
Mes klausinėjome, ar jis plastikinis, ar geležinis, kas jame laikoma, ar jis naudojamas pramonėje. O paskui kažkam kilo mintis paklausti, ar tai kartais ne žmogus.
A.V.: Tai iš Rabindranato Tagorės.
A.T.: Tokie žavingi klausimai paklaidina, sukramto ir išspjauna.
A.V.: Klausimas turi arba suteikti įdomios informacijos žaidėjams ir žiūrovams, arba atskleisti jų intelektą.
Intelektas yra sugebėjimas atrasti, sukurti, sužinoti ką nors nauja iš tų duomenų, kurie tau pateikti. Protas ar išsilavinimas – kas kita. Kūrybingiausias yra intelektas.
– Ar sutiktumėte tarpusavyje susigrumti protų kovose?
A.V.: Laisvai.
A.T.: Gal ir susigrumsime. Tik reikia gero teisėjo.
– Kuris laimėtų?
A.V.: Manau, bet kuriuo atveju laimėtų žiūrovai.
