Kuriant juostą po filmavimo pamainos T.Vaškevičiūtė vykdavo namo. O jos širdies draugas Tadas – pas režisierių, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Su Mykolu mėnesį gyvenome darbo sumetimais. Šeimos nevaidinome”, – juokėsi aktorius.
„Gyvenome atskirai, visai kaip mūsų herojai filme”, – dėl to visai nesisielojo T.Vaškevičiūtė, filme „Nesamasis laikas” įkūnijanti pagrindinio herojaus Tado žmoną Vaidą.
T.Vaškevičiūtę 2012 metais „Kino pavasario” žiūrovai buvo išrinkę geriausia kino aktore. Prieš ketverius metus ji tapo ir Auksinio scenos kryžiaus laureate.
Į filmo „Nesamasis laikas” darbų pradžią 2012 metų vasaros pabaigoje ji pasinėrė grįžusi iš Ukrainos, kur vaidino rusų kurtame TV filme.
Oskaro Koršunovo, Nacionaliniam dramos teatre ir Anželikos Cholinos šokio teatre dirbantis T.Gryn vaidybą filme turėjo derinti su spektaklio repeticijomis. Dėl intensyvaus grafiko aktorius ir nakvodavo pas filmo režisierių.
– Tadai, jūs pagrindiniu filmo herojumi tapote visai netikėtai.
Tadas Gryn: Aš ten patekau likus dienai iki filmavimo pradžios. Vėlai vakare paskambino Mykolas (filmo režisierius M.Vildžiūnas. – Red.) ir pakvietė susitikti. Sako: „Žinai, kad kuriu filmą. Noriu pakviesti tave vaidinti Tado.”
Visi kiti aktoriai jau seniai buvo atrinkti, žinojau, kad filme vaidina Toma. Tačiau taip atsitiko, kad likus porai dienų iki filmavimo pradžios Mykolas pakeitė pagrindinį aktorių ir vietoj jo juostoje atsidūriau aš. Gavau scenarijų, perskaičiau ir paskambinęs pasakiau, kad sutinku.
– Kuo sudomino scenarijus?
T.G.: Man dar nėra pakankamai daug metų, kad galėčiau sau leisti būti labai išrankiam. Nebent matau, kad tai beviltiška. Šiuo filmu aš tikėjau nuo pat pradžių. Tikiu ir dabar. Su Mykolu iki tol buvome pažįstami keletą metų, bet dar nebuvo tekę dirbti su juo kaip su režisieriumi. Buvo įdomu pabandyti.
Toma Vaškevičiūtė: Perskaičiusi scenarijų pajutau, ką Mykolas nori juo pasakyti. Tai labai paprasta istorija, bet supratau, kad Mykolą ji jaudina, jam svarbu ją papasakoti.
– Kokie įspūdžiai iš darbo šiame filme?
T.G.: Man tas kvietimas buvo netikėtas. Jau vien dėl to, kad likus vienai dienai prisidėjau prie suformuotos komandos, pasijutau tarsi įmestas. Bet visi žinojome, kokia situacija, todėl tas laikas buvo labai geras.
Ryte – pas Mykolą filmuotis, popiet – į spektaklio repeticijas. Ir taip kiekvieną dieną. Tai truko daugiau kaip mėnesį. Vis dėlto užimtumas yra gerai. Intensyvus darbas priverčia žmogų išlikti pasitempusį, kad ir kas nutiktų. Atsiranda ritmas. Kur kas sunkiau, kai darbai baigiasi – gavęs laisvą dieną nežinai, ką veikti.
T.V.: Man tas etapas buvo labai geras. Šviesiai atsimenu tą laiką. Ir man, ir komandai pasisekė, kad buvau geros nuotaikos. Buvau ką tik grįžusi iš Ukrainos, kur buvo kuriamas TV filmas. Jaučiau įkvėpimą, buvau atsipalaidavusi, linksma. Filmavimą prisimenu kaip žaidimą. Tai buvo laikas, kai iš kažkur grįžai ir dar nespėjo užvaldyti rutina.
– Tai, kad gyvenime esate pora, vaidinant padeda ar trukdo?
T.V.: Kai kas padeda, kai kas gal ir trukdo. Per daug apie tai nemąstau. Mes ne pirmą kartą buvome partneriai tiek filmavimo aikštelėje, tiek teatro scenoje. Nepatarčiau žiūrovams šio filmo vertinti kaip mūsų poros santykių atspindžio, nes tik veltui sugaiš laiką.
T.G.: Darbe pirmiausia esame kolegos, todėl santykiai netrukdo. Nuolat turime bendrų darbų. Artūro Areimos spektaklyje „Elektrai tinka gedulas” vaidinome brolį ir seserį. Vaidinome įsimylėjėlių porą Rimo Tumino kurso bakalauriniame spektaklyje, nes kartu studijavome. Dabar kartu repetuojame spektaklį „Barikados”.
Esame vaidinę beveik visus įmanomus variantus, tik aš dar nebuvau jos sūnus, o ji – mano dukra. To nepavyktų dėl amžiaus. (Juokiasi.) Kiti aktoriai šiuo klausimu turi savo patirties, mes turime savo.
T.V.: Tai tapo įprasta. Neskiriame energijos tam analizuoti. Gyvename gana beprotiškai ir intensyviai. Tadas – puikus žmogus, geras scenos partneris. Aš juo pasitikiu, bet scenoje jis toks – ne vienintelis. (Šypsosi.)
– Kaip jaučiatės, kai tenka keisti partnerius?
T.V.: Žiūrime į tai normaliai ir net su humoru. Iš dalies tai jau kita tema – kaip aš, aktorė, traktuoju savo kūną. Manęs dažnai klausia, kaip jaučiuosi, kai mane liečia kitas vyras. Man kūnas yra instrumentas, todėl ir konfliktų dėl to su Tadu nekyla. Mes net juokais vienas kito klausiame: „Su kuo šiandien bučiuosiesi?” Arba palinkime, kad tai būtų malonu. Mūsų darbe galima bučiuotis ir su tuo, ir su tuo – tokia profesija šiaip sau nesimėto. (Juokiasi.)
– Ar filmo scenarijų repetavote vakarais?
T.V.: Per visą filmavimo laikotarpį Tado nebuvo namuose, jis gyveno su Mykolu. Namuose aš būdavau viena. Beveik kaip filme – mūsų vaidinami herojai irgi retai matosi. Gal tai padėjo įsijausti. Buvo įdomu.
T.G.: Su Mykolu gyvenome grynai darbo sumetimais. Nevaidinome šeimos. Pusryčiai būdavo filmavimo aikštelėje. (Juokiasi.)
– Abiem tenka vaidinti ir kine, ir teatre, ir TV serialuose. Kokius skirtumus jaučiate?
T.G.: Tai labai skirtingos sritys, bet kiekvienas vaidmuo aktoriui – patirtis. Man patinka visur. Šiemet daug lietuviško kino premjerų, bet šiaip kino neturime daug. Taigi galimybė dalyvauti kuriant filmą – neplanuota šventė.
T.V.: Aišku, kad skiriasi specifika. Daug laiko leidžiu teatre, bet Teatro dieną nustembu – negi esu viso to dalis? Man tai atrodo neįtikėtina. Keistai jaučiuosi ir matydama save kine ar televizijoje.
– Viešumoje jaučiatės pastebima ne dėl tų dalykų, kuriuos laikote svarbiausiais?
T.V.: Teatras mano gyvenime tikrai užima daugiausia vietos, bet garsiau nuskamba kiti dalykai. Manau, kad tai normalu.
Teatras – ypatinga vieta. Tai labai laikina. Žmonės du mėnesius kartoja tą patį, laukia žiūrovų, paskui spektaklis įvyksta ir jo nebėra. Man patinka dirbti kine, patinka tas techniškumas. Manęs tai nevargina. Pradžioje svajojau būti tik kino aktorė.
– Filme vaidinate sutuoktinius. Gal ir patys planuojate susituokti?
T.G.: Artimiausiuose planuose – spektaklio „Barikados” premjera. Tai atima daug laiko, todėl vestuvių artimiausiu metu neplanuojame. (Šypsosi.)
– O vaikai?
T.G.: Vaikai – tik po vestuvių!
T.V.: Reikia pažiūrėti į darbo knygutę, suderinti su grafiku. (Juokiasi.)
– Kuris iš jūsų namuose plauna indus?
T.G.: Aš.
T.V.: Aš drabužius tvarkau.
T.G.: Iš esmės kartu viską tvarkomės.
Daugiau nei penkerius metus kartu gyvenantys aktoriai Toma Vaškevičiūtė (27 m.) ir Tadas Gryn (30 m.) kurdami sutuoktinių vaidmenis susitikdavo tik filmavimo aikštelėje.
Aktoriaus pakeitimas davė jėgos
Mykolas Vildžiūnas
Filmo „Nesamasis laikas” režisierius ir scenarijaus autorius
„T.Vaškevičiūtės ir T.Gryn duetas ekrane atsirado netikėtai. Su Toma dėl Vaidos vaidmens buvo sutarta seniai, bet dėl personažo Tado viskas susijaukė, kai paskutinę akimirką turėjome atsisakyti jau atrinkto aktoriaus.
Tada komandos kolegos dūrė pirštu į mane, bet tikrai nenorėjau lįsti į kadrą.
Filmavimų grafiką derinome maždaug keturis mėnesius. Kadangi visi komandos nariai dirbo nemokamai, reikėjo ištaikyti tokį pusantro mėnesio laikotarpį, kuris visiems tiktų, nes žmonės negalėjo atsisakyti pelningų pasiūlymų.
Priartėjus filmavimo pradžiai paaiškėjo, kad grafikas taip suveržtas, jog pagrindiniam aktoriui miegoti lieka keturios valandos per parą, o filmuodami negalime padaryti jokios klaidos, nes 17 valandą jis jau turi būti spektaklyje ir net 15 minučių niekas nepalauks.
Tapo akivaizdu, kad tokiu tempu galima dirbti dvi dienas, bet ne visą mėnesį. Todėl nusprendėme rasti kitą žmogų. Išėjo tarsi išdavystė, nes parodžiau nepasitikėjimą. Kita vertus, nebuvo kada aiškintis, nes po dviejų dienų reikėjo pradėti filmuoti. Jaučiausi kaip sportininkas prieš startą. Tikiuosi tęsti kinematografininko karjerą ir grąžinti skolas.
Staigus aktoriaus pakeitimas davė jėgos. Tai, kad Tadas su Toma gyvenime yra pora, nei padėjo, nei trukdė. Viena vertus, jiems nereikėjo susipažinti, modeliuoti, kokia jiedu būtų pora. Ir intymios, ir konfliktinės scenos atrodė natūraliau. Manau, tai ne tik dėl asmeninės patirties, bet ir dėl bendros darbo patirties scenoje, ekrane. Jie tarsi sukabinti.
Mįslinga avarija
Pagrindinio filmo herojaus Tado (T.Gryn) santykiai su žmona Vaida (T.Vaškevičiūtė) ir tėvais – sudėtingi. Draugų vyras neturi.
Gyvenimo tempas pašėlęs. Vienintelė atsipalaidavimo galimybė – „žolės” suktinė. Viskas teka įprasta, žemyn tempiančia vaga, kol vieną dieną, važiuodamas į dar vieną darbo komandiruotę, Tadas patenka į avariją ir atsiduria ligoninėje.
Laikas tarsi sustoja. Gydytojai nesako, kas jam yra, tėvai atrodo sunerimę.
Visi mįslingai kalba apie sudėtingą situaciją. Tadas jaučiasi gerai, todėl nesupranta, kodėl primygtinai laikomas ligoninėje.
Po kurio laiko į palatą užsuka pareigūnas, tiriantis eismo įvykį. Pasirodo, Tadas važiavo ne vienas. Šalia jo sėdėjo mergina, kuri šiuo metu yra ištikta komos.
Tadas tvirtina, kad greitkelyje prieš jį iš šalutinio kelio išlėkė dviratininkas. Dėl to ir įvykusi avarija. Tačiau pareigūnas teigia, kad toje vietoje nėra jokio šalutinio kelio.
