„Visas tas verslas buvo „apdedamas“ mokesčiais. Arba pačių teisėsaugos struktūrų, arba nusikalstamų struktūrų. 90 procentų visų parduotuvių vienokia ar kitokia forma mokėjo tuos mokesčius. „Berniukams“ ir ne „berniukams“, – primena garsus advokatas Egidijus Bičkauskas, kitados vadovavęs darbo grupei, kovojusiai su organizuotu nusikalstamumu.
Jis atvirai papasakojo ir tai, kaip jam, dirbančiam Seime, visiškai natūraliai siūlė didelio kalibro kyšius. „Klausė, galbūt turiu interesų Palangoje, gal reikia kokio nors pastato“, – į „Mafijos kronikų“ kameras kalbėjo E. Bičkauskas.
Praėjusio amžiaus pabaigoje šalyje įsigalėjo banditizmas, turto prievartavimas tapo masinis. Bet kokia įmonė – ar kioskas, ar puodžių dirbtuvėlė, ar lentpjūvė, naudotų automobilių iš Vokietijos vežėjai – visi buvo prievartaujami mokėti duoklę. Ir tik nedidelė dalis nukentėjusių žmonių ryždavosi parašyti pareiškimą policijoje. Toji baimė, pastebi operatyvininkai, išlikusi iki šių laikų: aš jį įduosiu, o kas man paskui bus – atkeršys?
„Mafijos kronikose“ pareigūnai atskleis daug neįtikėtinų faktų: egzistavo toks dalykas, kaip reketininkų pažymėjimai, reketas už pusę kainos, anglų kalba kalbinami plėšikai kitąsyk išsigąsdavo ir pabėgdavo. Lietuviai verslininkai buvo beįprantantys: iki dešimtos mėnesio dienos susimoki mokesčius valstybei, o iki penkioliktos – turto prievartautojams.
Šiems duoklę mokėjo ir garsus Kauno choreografas. O kitas kaunietis, pasipriešinęs gaujoms, turėjo ištverti baisiausias dienas savo gyvenime. Policijos archyvuose išlikę šio verslininko ir jo tėvų pasakojimai taip pat bus parodyti.
