„Akmenslydį esu ne kartą matęs per televiziją, bet tik pats išbandęs supratau, kad čia ne šiaip pasivaikščiojimas ant ledo ir pamojavimas šluotele. Galiu pasakyti, kai tai iš tiesų yra sportas, kuriam reikia būti fiziškai pasiruošus. Tai tikrai ne tas pats, kas namuose šluoti grindis“, – po treniruotės juokavo G. Šapiro.
Jam ir V.Musvydaitei sunkiausiai buvo suderinti veiksmus. Trinant ledą specialia šluotele jis šiltėja, todėl paleistas akmuo geriau slysta. „Didžiausia problema buvo ta, kad mes su Gidonu ne padėjome akmeniui slysti, o trukdėme vienas kitam – nuolat daužėmės šluotelėmis. Nesitikėjau, kad šis žaidimas yra toks azartiškas. Nuo ledo trynimo šluotele ėmė mušti prakaitas“, – pasakojo V.Musvydaitė.
Žaidėjams tinginiauti neleido ir treniruotę vedusi Lietuvos akmenslydžio čempionė Virginija Paulauskaitė. Ji taip garsiai rėkė ir ragino žaidėjus, kad naujokai jautėsi lyg aukščiausio lygio varžybose.
„Akmenslydžio aikštelė yra 45 metrų ilgio. Jo žaidėjai, paleidus akmenį, šluotelėmis ledą turi trinti apie 30 metrų ir tai daryti reikia iš visų jėgų. Varžybos paprastai trunka dvi su puse valandos, kartais ir ilgiau, todėl reikia ne tik daug fizinių jėgų, bet ir nusiteikimo, sportinio pykčio“, – aiškino V.Paulauskaitė.
Ji pasakojo, kad Lietuvoje akmenslydis spačiai populiarėja, vis daugiau draugų ar bendradarbių kompanijų šį žaidimą renkasi vietoje boulingo ar kitų aktyvių pramogų.
Į akmenslydžio aikštelę žadėjo sugrįžti ir G.Šapiro: „Visiems pažįstamiems dabar reklamuosiu, kad tai žaidimas, kurį verta išbandyti. Pagaliau perpratau jo taisykles, todėl ir per televizorių pažiūrėsiu, ir pats pažaisiu su didžiausiu malonumu.“
