Lietuviai nesudrebėtų pamatę gatve einantį aukštą 45-erių vyrą, tačiau Suomijoje jo veidas – akimirksniu atpažįstamas. Per du dešimtmečius T.Korpela sukūrė vaidmenis daugiau nei 40-yje filmų ir maždaug tiek pat TV serialų, nors pats ne mažiau svarbia savo aistra vadina teatrą.
„Ir girtos, ir blaivios – visos jam korėsi ant kaklo”, – taip savo patirtį, kai Suomijoje su aktoriumi išeidavo pasižmonėti, juokais LRT televizijos laidai „Stilius” nupasakojo M.Ivaškevičius.
Pažįstantys aktorių teigia, kad vienu geidžiamiausių Suomijos vyrų vadinamas menininkas neturi nė lašo sužvaigždėjimo – tiesiog kuklus, dėmesingas žmogus, turintis puikų humoro jausmą.
Jį retai pamatysi vakarėliuose – tris sykius geriausiu šalies aktoriumi pripažintas T.Korpela ramiai gyvena su žmona aktore Elina Knihtila ir šešiolikmečiu sūnumi.
„TV antenai” Suomijos įžymybė ne tik papasakojo apie darbą su lietuviais, juoką keliančią sekso simbolio etiketę, bet ir atskleidė, kurį mūsų šalyje pastatytą spektaklį laiko svarbiausiu iš visų per gyvenimą matytų.
– Kaip jūs susipažinote su Mariumi?
– Jis tiesiog man paskambino ir papasakojo apie šį projektą. Tada jis ir Sandra atvyko į Helsinkį surengti aktorių atrankos.
Jei nuoširdžiai, maniau, kad po to daugiau ir nesusitiksime. Nekenčiu atrankų! Be to, maniau, kad nesu toks aktorius, kokio jie ieško šiam personažui įkūnyti.
– Buvo netikėta, kad esate kviečiamas vaidinti lietuvių filme?
– Žinoma. Suomija – maža šalis, kaip ir Lietuva. Suomių aktoriai ne kasdien sulaukia skambučių dėl vaidmenų filmuose. Ir jau tikrai ne kasdien jiems skambina iš Lietuvos.
– Kuo jus sudomino šis filmas?
– Labiausiai intrigavo tai, kad jį kūrė Marius. Suomijoje gerai žinomas ir mėgstamas Lietuvos teatras.
Esu susipažinęs su kai kuriomis Mariaus pjesėmis, todėl galimybė dirbti su juo buvo labai įdomi. Žinoma, patiko ir tai, kad scenarijus – gerai parašytas.
– Filme vaidinate vyrą, kuris persirengia Kalėdų Seneliu. Ar kasdienybėje dažnai tenka tai daryti?
– Daugybę kartų esu tai daręs. Nekenčiu Kalėdų Senelio kostiumo, bet aktoriui tai labai palankus dalykas. Kai vaidini Kalėdų Senelį, juk visiems patinki, o aktoriai nedažnai sulaukia tokios publikos meilės.
Mano žmona – ūkininko iš labai mažo Suomijos kaimelio dukra. Kartą man teko tame kaimelyje būti Kalėdų Seneliu. Visi laukė, kad Kalėdų Seneliu persirengs žmonos brolis, nes taip įprasta.
Bet Kalėdų rytą jis susirgo ir nusprendėme, kad tai darysiu aš. Niekam to nepasakėme. Man patiko.
Paprastai Kalėdų Senelis nustebina ir nudžiugina tik mažuosius, bet tą sykį jau visos šeimos klausinėjo, kas čia per velniava.
– Kine turite kur kas daugiau patirties nei Sandra. Kaip sekėsi su ja dirbti?
– Su Sandra filmuotis buvo labai lengva. Akivaizdu, kad kameros ją mėgsta. Ji filmavimo aikštelėje elgiasi natūraliai.
Patirtis suteikia įgūdžių, instrumentų, bet kai kurie žmonės tiesiog savaime įdomiai atrodo prieš kameras. Mano akimis, Sandra – vienas iš tokių žmonių.
Neatsitiktinai Marius pasirinko ją, o ne labiau patyrusią aktorę.
Man apskritai patiko dirbti su visa lietuvių komanda. Puikiai praleidome laiką Vilniuje ir Rovaniemyje.
– Kuriose scenose filmuotis buvo sunkiausia? Sandra minėjo, kad maudėtės po ledinio vandens srove, bet turėjote apsimesti, kad jis karštas.
– Buvo toks dalykas. Taip, iš tiesų buvo vėsoka. (Juokiasi.) Bet jei esate iš Suomijos, jūsų nestebina šaltis.
Buvo linksmų akimirkų. Pavyzdžiui, filmavome Laplandijoje, ant kalno. Temperatūra – 20 laipsnių šalčio, pūtė stiprus vėjas. O Lietuvos įgarsintojų komanda atvažiavo su džinsais ir tokiais juokingais bateliais, kurie labiau tiktų šokiams. Jaukiausi susiriesdamas.
Maniau, jie tų oro sąlygų neištvers, bet ištvėrė. Dabar turiu pripažinti – ir jūs, lietuviai, esate kieti.
– Aktoriai nekenčia šio klausimo, bet ar jūs ir jūsų personažas iš filmo „Santa” turi ką bendra?
– Na, mes abu esame aktoriai. Jis irgi vaidina. Mano personažas Jusi yra gana ramus ir taikus žmogus, kaip ir aš. Be to, jis nori būti juokingas, bet jam neišeina. Tad, galima sakyti, mes visiškai vienodi. (Juokiasi.)
– Kokios pagrindinės priežastys, kodėl vertėtų pamatyti šį filmą?
– Gera istorija. Ir, žinoma, pamatysite tikrą Kalėdų Senelį.
– Kaip apibūdintumėte šio filmo nuotaiką?
– Melancholiška. Yra toks režisieriaus Jimo Jarmuscho filmas „Down By Law”. Jame skamba frazė, kuri mane lydi daug metų. Ji puikiai tinka ir filmui „Santa”: „Tai liūdnas ir gražus pasaulis.”
– Marius pasakojo, kad Suomijoje neįmanoma su jumis ramiai pasivaikščioti, nes moterys tiesiog kabinasi jums ant kaklo. Ar toks dėmesys neerzina?
– Nežinau, su kuo ten Marius vaikščiojo, bet tikrai ne su manimi. Aš ramiai galiu eiti visur, kur tik noriu, patikėkite manimi. (Juokiasi.) Suomiai – kuklūs ir drovūs žmonės, todėl net jei atpažįsta, nieko nesako.
Nebent tada, kai pasigeria. Tuomet atmosfera jau tampa laukinė. Bet juk niekas neverčia kišti galvos į širšių lizdą.
– Kaip reaguojate, kai esate vadinamas suomių kino sekso simboliu?
– Man jau per 40 metų, todėl mane džiugina bet koks dėmesys. Tiesą sakant, nemanau, kad apie mane tokie komplimentai sakomi rimtai.
– Kaip nusprendėte tapti aktoriumi?
– Paauglystėje mane labai sujaudino kai kurie teatro spektakliai. Tai net buvo baisoka. Pajutau, kad kažkas manyje nutiko, pasikeitė. Man patiko tas jausmas.
Kai buvau aštuonerių, parašiau eilėraštį. Mokytoja pasakė, kad jis – nuostabus. Kartais manau, kad tai ir buvo priežastis, dėl kurios atsidūriau meno pasaulyje. Kažkas pasakė, kad man tai tinka, kad gerai sugebėčiau, o aš buvau užtektinai kvailas, jog tuo patikėčiau.
– Esate sukūręs dešimtis vaidmenų. Kuriais iš jų didžiuojatės labiausiai?
– Helsinkyje turime nedidelę teatro trupę „Q-Theatre”. Man tai šventa vieta, todėl kiekviena pjesė, kurią pavyksta su ja pastatyti, man labai svarbi.
Kartu su bičiuliu esu parašęs scenarijų Suomijos televizijai, tuo irgi didžiuojuosi.
Žinote, įprastas atsakymas yra toks: svarbiausias vaidmuo yra tas, kurį kuri tą akimirką, nes būtent jis bus pats geriausias.
– Jei galėtumėte pasirinkti vieną režisierių, su kuriuo norėtumėte dirbti, kas tai būtų?
– Pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius. Tikrai norėčiau vaidinti jo spektaklyje.
Jo sukurtas „Hamletas” iki šiol išlieka svarbiausias mano matytas teatro spektaklis. Kai jį pamačiau, vis dar mokiausi teatro mokykloje Helsinkyje. Nebuvau tikras, ar noriu tęsti studijas. Kai pamačiau E.Nekrošiaus „Hamletą”, lioviausi abejoti. Vis dar gerai prisimenu daugelį scenų ir garsų.
– Kai nedirbate, kaip atrodo jūsų ideali diena?
– Šviečia saulė, garuoja karšta kava, aš kaip įmanoma arčiau upės, kur galiu pažvejoti kartu su sūnumi. Daugiau nieko man ir nereikia.
– Ar esate matęs daugiau lietuviškų kino filmų?
– Jei atvirai, nežinau nieko apie Lietuvos kiną. Kita vertus, manau, lietuviai irgi nėra suomiško kino ekspertai.
Tai didelė kino pramonės problema. Visur matome amerikietiškus filmus, bet neturime žalio supratimo apie Europos ar Azijos kiną. Labai keista, bet Suomijoje retai pamatysi švedų ar rusų sukurtą filmą. O juk jie – mūsų artimiausi kaimynai.
– Esate viešėjęs Lietuvoje. Kokį įspūdį jums padarė mūsų šalis?
– Myliu Vilnių. Man tikrai patinka jo atmosfera ir žmonės.
Žinoma, jūsų istorija – visai kitokia nei mūsų. Mes vis dar valgėme žolę, kai jūs jau buvote vienas svarbiausių Europos miestų.
