Tačiau šis amerikietis, parašęs per 50 romanų ir pardavęs
bent 350 mln. savo kūrinių egzempliorių visame pasaulyje, atsimena,
kaip jam kilo mintis parašyti 1977-aisiais išleistą knygą
„Švytėjimas“.
S.Kingas ir jo žmona, tuo metu gyvenę Kolorade, vieną
savaitgalį išvažiavo į kalnus atostogų sezono pabaigoje ir buvo
vieninteliai svečiai savo viešbutyje.
„Išties buvome žuvys, plaukiančios prieš srovę, nes visi
kiti išsiregistravo, o mes prisiregistravome, – pasakojo jis. –
Buvo šiurpoka, nes lauke stūgavo vėjas, o visos kėdės buvo
apverstos ir sudėtos ant stalų.“
Po vakarienės S.Kingo žmona užlipo į viršuje buvusį jų
kambarį viešbutyje „Stanley“, o rašytojas liko tuščiame
valgomajame, kur „persismelkė atmosfera“.
„Tuomet, grįždamas į kambarį, ėjau pro vieną iš tų
brezentinių priešgaisrinių žarnų ir pagalvojau: „O jeigu ji
pavirstų gyvate ir pradėtų vytis?“ – prisiminė rašytojas.
„Kol sugrįžau į kambarį, jau turėjau galvoje visą
siužetą“, – pridūrė jis.
„Švytėjime“ pasakojama apie rašytoją Džeką Torensą,
kuris, kovodamas su savo priklausomybe nuo alkoholio, įsidarbina
vieno atokaus viešbučio prižiūrėtoju ne sezono metu, o dėl tame
pastate vykstančių paranormalių reiškinių galiausiai išprotėja
ir mėgina nužudyti savo žmoną bei sūnų.
Pagal tą romaną 1980 metais buvo sukurtas filmas tuo pačiu
pavadinimu, kurį režisavo Stanley Kubrickas, o
pagrindinį vaidmenį atliko Jackas Nicholsonas.
Dabar, praėjus 35 metams po originalaus romano išleidimo,
S.Kingas parašė jo tęsinį.
Romane „Daktaras Miegas“ pagrindiniu veikėju
tampa Džeko Torenso sūnus Denis, kuris „Švytėjime“ buvo
vaizduojamas kaip vaikas, turintis nepaprastų psichinių galių, o
naujoje knygoje – kaip vidutinio amžiaus alkoholikas, neturintis
gyvenimo tikslo.
Persekiojamas savo žuvusio tėvo „nevilties, alkoholizmo ir
smurto palikimo“, Denis dirba klinikoje, kurioje laikomi nepagydomai
sergantys pacientai. Ten jis naudoja savo paranormalias galias, kad
padėtų žmonėms ramiai numirti.
Tačiau jo praeitis iš naujo pažadinama, kai Denis susitinka su
mergaite telepate Abra.
66 metų S.Kingas aiškino, kad paprastai nekuria tęsinių savo
romanams.
„Kai pasiekiu istorijos pabaigą, mano reikalai su tais
žmonėmis baigti – ne dėl to, kad jie man nebepatinka, bet dėl
to, kad nežinau, kas nutiks toliau“, – rašytojas antradienį
sakė žurnalistams Paryžiuje.
Tačiau jis pridūrė, kad Denio personažas „iš tikrųjų
niekada nebuvo išėjęs man iš galvos“.
„Man pasidarė smalsu, o tai man nutinka nedažnai“, – sakė
rašytojas, pridūręs, kad pamažu „mano galvoje pradėjo
klostytis“, kas nutiko Deniui vėliau.
„Man atrodė, kad priklausomybė yra savybė, linkusi persiduoti
šeimose, todėl pagalvojau, kad leisiu būti jam alkoholiku ir
pažiūrėsiu, ar jam gali pasisekti labiau negu jo tėčiui“, –
pažymėjo B.Kingas.
S.Kingas, kuris pats yra išbridęs iš alkoholizmo liūno,
tačiau smarkiai gėrė tuo metu, kai rašė „Švytėjimą“,
aiškino, kad pradėdamas kurti rūpinosi, jog jo naujoji knyga
netaptų „traktatu apie alkoholizmą“.
Pasak jo, kitas iššūkis buvo parašyti istoriją, gebančią
įtraukti skaitytojus, kurie dabar yra vyresni ir susiduria su išties
bauginančiais dalykais, tokiais kaip vėžys ir mirtis.
„Daug žmonių „Švytėjimą“ laiko viena ir labiausiai
bauginančių knygų, kurias jie kada nors yra skaitę, – pastebėjo
rašytojas. – Tuomet sakau: „Ką gi, taip – jums tuomet buvo 14
metų, buvot išvažiavę į vasaros stovyklą ir skaitėt
pasišviesdami prožektoriumi po antklode. Aišku, kad jus
išgąsdinau – tai buvo lengva!“
„Tačiau dabar visi esate suaugę, o kad ir ką rašyčiau,
visuomet atsiras tipų, kurie sakys „Na, šita nebuvo labai
bauginanti“, – tęsė jis.
Nors S.Kingui buvo sunku paaiškinti, iš kur semiasi įkvėpimo,
rašytojas teigė, kad lengviau sukurti receptą, kaip įvaryti
išgąstį skaitytojams.
„Svarbiausia – sukurti personažus, kurie rūpi žmonėms.
Jeigu jais rūpiniesi ir jie pakliūva į pavojų – tuomet dėl jų
bijai“, – sakė jis.
Tačiau pats rašytojas šiurpsta nuo minties, kad jam, kaip ir jo
skaitytojams, nebereikia atsigręžti į paranormalius reiškinius,
kad išsigąstų.
„Bijau Alzheimerio, – aiškino jis. –
Blėstantis gebėjimas protauti – tai mane velniškai gąsdina.“
