„Kai kartais pradedu skaičiuoti, kiek valandų per savaitę šoku, ir toliau skaičiuoti nebesinori. Laisvos dienos neturėjau jau keletą metų“, - tikino M.Praniauskaitė.
Šokti Miglė pradėjo dar būdama maža. Pirmąją choreografinę kompoziciją ji statė dar mokydamasi penktoje klasėje. Po kelių metų M.Praniauskaitė jau tvirtai žinojo, kad trokšta tapti profesionalia šokėja.
„Iš pradžių aš šokau ne šiuolaikinį šokį. To net nepavadinsi kažkokiu stiliumi. Aš tiesiog šokau.
Šiuolaikinį šokį atradau pradėjusi studijuoti. Labai džiaugiuosi, kad jį suradau“, - šypsojosi Miglė.
Įkvėpimo savo kūriniams Miglė ieško muzikoje ir jai asmeniškai svarbiose temose. Daug choreografės kompozicijų pastatytos atsigręžiant į ekologiją ar bandant išanalizuoti jausmų pasaulį.
„Man svarbu, kad mano tema jaudintų žiūrovą. Tarkime, man patinka ekologija. Tad per šokį stengiuosi perduoti žinutę žiūrovui. Noriu, kad jis irgi truputėlį pamąstytų apie tai, kaip mes netausojame aplinkos“, - sakė šokėja.
Miglei šokis – viskas. Visą dieną ji gali išbūti salėje ir dėl to visai nesiskųsti. Pasiteiravus, kiek valandų per savaitę ji šoka, M.Praniauskaitė išsisuko nuo atsakymo. Anot jos, ji šoka tiek daug, kad pradėjusi skaičiuoti išsigąsta ir nebedrįsta tęsti skaičiavimo.
Keletą metų neatostogavusi Miglė dėl to visai nesiskundžia. Ji tiki, kad jei darbas patinka, negalima burbėti dėl to, kiek jis iš tavęs reikalauja. Net jei tai kiti pomėgiai ar asmeninis gyvenimas.
„Šiuo metu šokis yra virš visko. Kol galiu, kol turiu įkvėpimo, kol pakanka jėgų, kol kūnas leidžia, viską skiriu šokiui.
Pagalvojus, jei turėčiau atostogas, tai nė nežinočiau, ką daryti. Šokis užėmė mano gyvenimą ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip“, - užsidegusi kalbėjo pašnekovė.
Laisvo laiko trūkumas visai nesutrukdė Miglei sudalyvauti projekte „Šok!“. Jauna šokėja juokėsi, kad į televiziją atėjo tam, kad būtų dar užimtesnė – jai nuolat reikia kuo nors užsiimti.
M.Praniauskaitė pripažino, kad ji, kaip ir jos konkurentai, tikisi laimėti šokių projektą. Vis dėlto ji į situaciją žvelgia realistiškai ir mano, kad laimės tas, kuris turi daugiausiai draugų.
„Tad aš einu į projektą tam, kad žmogus pamatytų kitokį šokį. Kad pamatytų tą tikrą šokį, o ne šiaip greitą produktą. Norėčiau, kad žiūrovas dar ir pakramtytų, o ne tik rytų.
Laimėjimu laikyčiau vien tai, jei manęs asmeniškai nepažįstantis žmogus, pamatęs mano šokį, paimtų telefoną ir pabalsuotų. Tai reikštų, kad jis suprato mano žinutę. Juk svarbiausia yra pasakyti kažką tuo šokiu, o ne šiaip – pajungti linksmą muziką, pastraksėti ir išsiskirstyti namo. Po šokio žiūrovai turėtų pagalvoti ir padirbėti su savimi“, - tiki M.Praniauskaitė.
