Jaunas, talentingas, ambicingas. Taip Julijų apibūdina „Šok!“ projekto rengėjai. Iš tiesų šio kauniečio gyvenimas kupinas įdomių detalių. Trejus metus iš eilės geriausiu Lietuvos hiphopo šokėju tituluojamas Julijus jau spėjo užmegzti ir platesnius tinklus – tapo dokumentinio filmo apie gatvės kultūrą autoriumi, sukūrė šeimą, atidarė nuosavą šokių studiją.
Šiandien šokių projekte jis stengiasi įrodyti, kad gatvės šokis gali būti įdomus ir intriguojantis, o būdamas karo lauke vienas nuveikti gali ne ką mažiau, nei didelė šokių komanda. Apie savo spalvingą asmenybę ir dalyvavimą projekte „Šok!“ Julijus pasidalino ir su portalo lrytas.lt skaitytojais.
– Šokti vienam reikia daugiau drąsos, nei šokti su kolektyvu. Daugiau žmonių gali įgyvendinti sudėtingesnes kompozicijas, efektyviau išnaudoti sceną. Kodėl atsiskyrėte nuo komandos ir nusprendėte dalyvauti vienas?
– Galvojau apie komandą, tačiau buvo sunku susiderinti su jos nariais – visi turėjo savų interesų. Galiausiai nusprendžiau, kad eisiu pats vienas. Man soliniai numeriai – ne naujiena. Pasitikiu savimi, esu daug kartų šokęs prieš auditoriją, todėl baisu tikrai nebuvo.
Šokdamas vienas matau ir pliusų – nereikia galvoti apie sinchroniškus judesius, o tai, manau, didelis privalumas šokant vienam. Jei jausiu poreikį, į būsimus numerius įtrauksiu ir daugiau šokėjų, tačiau, tikiu, kad galiu nustebinti ir šokdamas vienas. Man svarbu profesionaliai išdirbta technika, originali idėja, gera muzika.
– Projekto teisėjai ne kartą užsiminė norintys dalyvius pamatyti šokančius absoliučiai skirtingais stiliais. Esate gatvės šokių meistras. Ar yra stilių, kurie jums visiškai svetimi?
– Šokį suprantu kaip vientisą dalyką, todėl visai nesvarbu, kokiu stiliumi šokama, tiesiog reikia išmokti techniką. Esu susipažinęs ir su šiuolaikiniu šokiu, ir net su baletu. Mano sesuo balerina, todėl ne retai drauge kuriame bendrą choreografiją.
Būtų įdomu pamatyti save iš šalies, kai šoku sportinius šokius – man tai būtų išbandymas, reiktų nemažai pasimokyti.
– Jūsų tėtis šokėjas, mama – muzikė. Turbūt augant tokioje meniškoje aplinkoje nebuvo sunku nuspręsti, kuriuo gyvenimo keliu pasuksite? Papasakokite plačiau apie tai, kaip tapote šokėju.
– Būdamas 12 metų pirmą kartą pamačiau breiko šokėjų pasirodymus, labai jais susižavėjau. Tuomet buvo 2001-ieji, Lietuvoje siautėjo antroji breiko banga. Vėliau nė pats nesupratau, kaip ėmiau mokytis šokti, pradėjau lankyti treniruotes, susipažinau su įdomiais žmonėmis, po truputį įsitraukiau į visą tą kultūrą.
Praėjus keleriems metams su keliais bičiuliais subūrėme iniciatyvinę grupę, važinėjome po Lietuvos miestus, rengėme pasirodymus. Vėliau apkeliavome Europą. Šokau breiką, popingą, kitus gatvės šokius. Mane visuomet žavėjo gatvės šokėjų mėgstama muzika, jų laisvas požiūris į gyvenimą.
Negaliu pasakyti, kad šokį tiesiog pasirinkau. Jo tiesiog labai daug mano gyvenime buvo: dalyvavau visokiuose renginiuose, projektuose... Dėliojau dėliojau viską ir supratau – kad turiu tai daryti. Nepaisant meilės šokiui baigiau kineziterapijos studijas, nors vis tiek pasilikau arčiau šokio. Tai – mano gyvenimo dalis.
– Kokiais laimėjimais labiausiai didžiuojatės?
– Buvo jų nemažai... Lietuvoje kasmet vyksta atviras hiphopo čempionatas „Lithuanian hip-hop open“, kuriame trejus metus iš eilės specialioje vyrų kategorijoje man pavyko iškovoti pirmąją vietą. Tiesa, šiemet nedalyvavau, nes buvau išvykęs, bet gal irgi būčiau laimėjęs. (Juokiasi.)
– Gatvės šokio kultūrą populiarinate ne tik šokdamas. Kiek žinau, sukūrėte filmą apie gatvės kultūrą. Papasakokite apie tai plačiau.
– Tiesa. 2007 metais su komanda „In Beat“ keliavome po Europą, šokome, parsivežėme ne tik patirties ir spūdžių, bet ir daug filmuotos medžiagos. Praėjus trejiems metams subrandinome idėją, kad reiktų tai paviešinti. Patalpinome filmuką „Youtube“, tačiau norėjosi daugiau. Galiausiai pasinaudojome Europos Sąjungos programa „Veiklus jaunimas“, parašėme paraišką, gavome pinigų ir sukūrėme dokumentinį filmą pavadinimu „The Circle“ apie gatvės šokio kultūrą Lietuvoje.
Šiek tiek gaila, kad neišplatinome jo taip, kaip norėjosi. Keliuose miestuose padarėme peržiūras, o paskui tiesiog įkėlėme į viešą erdvę internete, galvodami, kad tie, kam įdomu, susiras ir pažiūrės patys. Mano gyvenime atsirado šeima, todėl natūraliai pristigo laiko kitiems dalykams.
– Vesti tokiame ankstyvame amžiuje šiais laikais ryžtasi ne kiekvienas.
– Kodėl? Juk labai smagu grįžti namo, kur tavęs laukia mylima žmona. Aistę vedžiau prieš dvejus metus, drauge auginame metukų dukrelę Ariją. Mano žmona taip pat mėgsta šokius, tačiau užsiima tuo ne taip profesionaliai, kaip aš. Ji turi muzikinį išsilavinimą, labai gerą balsą, kurį, tikiu, Lietuva dar spės išgirsti kokiame nors projekte. (Juokiasi.)
– Kokios jūsų artimiausios ambicijos?
Pastaruoju metu šokiams laiko skiriu dar daugiau, nei įprastai. Visai neseniai Kauno centre atidariau šokių centrą „In Beat“. Čia dirba aštuoni šokių mokytojai, kurie moko visų gatvės šokių: breiko, hiphopo, popingo, lokingo bei hauso.
Daug jėgų atiduodu ir „Šok!“ projektui. Neslėpsiu, tikrai norėčiau laimėti. Tačiau koks prizas laukia, net nežinau. Nors nelabai ir svarbu. (Juokiasi).
