Į TV projektą - pagražinti po šiurpios avarijos subjauroto veido

2013 m. spalio 27 d. 00:59
Erika Zabulėnienė
Posakis, kad ne grožis yra laimė, – ginčytinas. Ir jei šioje diskusijoje dalyvautų Jolita, prieštaringų argumentų tikrai pažertų daug.
Daugiau nuotraukų (1)
Ji patyrė, ką reiškia gyventi, kai tenka nuolat slėpti savo veidą, kęsti smalsius žvilgsnius ir negailestingas patyčias. Todėl, kai paaiškėjo, kad ją, vieną iš daugiau nei 4000 pretendentų pakeisti savo išvaizdą, pasirinko realybės šou „Grožio architektai” (TV3) kūrėjai, moteris pratrūko džiaugsmo ašaromis, rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas „TV antena“.
„Devyniasdešimčia procentų netikėjau, kad ten pateksiu”, – abejonės neslėpė skaudų likimo kirtį patyrusi Jolita. Prieš metus įvykusioje šiurpioje automobilio avarijoje daugiausia sužalojimų kliuvo moters veidui.
Ryžosi viešumui
Į realybės šou „Grožio architektai” patekusi Jolita ryžosi ne tik daugybei plastinių operacijų ir procedūrų.
Televizijos šou jai teks visai Lietuvai parodyti negailestingai subjaurotą savo veidą ir dar ne kartą grįžti į praeitį.
„Žinau, kam ryžausi, bet geriau sykį viską iškęsti ir vėliau gyventi normaliai, nei kentėti visą likusį gyvenimą. Žmonės paaikčios, pasistebės, pakalbės, o po dviejų savaičių, žiūrėk, jau ir pamirš. Koks nors naujas įvykis manąjį užgoš”, – ramiai samprotavo Jolita ir leidosi į prieš metus vykusių įvykių sūkurį. Tuomet jai buvo 25-eri.
Šiurpi automobilio avarija
Jolitos kolegės vairuojamas lengvasis automobilis palindo po didžiuliu sunkvežimiu. Nors Jolita sėdėjo ant galinės sėdynės, įvyko tai, kaip rodoma vienoje socialinėje reklamoje, kur raginama prisisegti saugos diržus, – ji išlėkė pro langą.
Prieš lemtingą akimirką Jolita buvo pasislinkusi arčiau vairuotojos, kad galėtų nupasakoti, kuriuo keliu reikia važiuoti.
„Susidūrimo akimirkos net nepamenu, sąmonę atgavau jau ligoninėje”, – iš jaudulio virpančiu balsu pasakojo ji.
Beveik visi sužalojimai teko veidui – skilo kaukolė, lūžo nosis, žandikaulis, akiduobė, į veidą įsirėžė daugybė stiklo šukių.
Veržėsi iš ligoninės
Po avarijos, įvykusios spalio 21 dieną, ligoninėje Jolita gydėsi neilgai. Iš Marijampolės reanimobiliu nuvežta į Kauno klinikų Neurochirurgijos skyrių, ji ten praleido aštuonias dienas. Atsipeikėjusi moteris pradėjo medikų prašyti, kad išleistų namo.
„Esu darboholikė, jaučiau didžiulę atsakomybę dėl laukiančių darbų”, – pasakojo bažnyčioje vargonininke dirbanti moteris, kuriai tuomet labai rūpėjo artėjančių Vėlinių ir Visų Šventųjų dienos renginiai. Ji turėjo groti vargonais ir diriguoti chorui.
Tuomet Jolitai dar nelabai rūpėjo, kaip atrodo. „Tada tik norėjosi šaukti visam pasauliui ir dėkoti Dievui, kad likau gyva, nes daug kas mus jau laidojo.
Džiaugiausi, kad galėsiu užauginti savo dukterį”, – pasakojant apie mažąją Gabiją, kuriai gruodį sueis ketveri, Jolitos balsas virpteli.
Patyčios žeidė
Tik vėliau moteris suprato padariusi klaidą – per anksti ištrūkusi iš medikų priežiūros.
Po kelių savaičių paaiškėjo, kad per avariją buvo ne tik sutrupinta akiduobė, bet ir pažeista akies tinklainė. Teko grįžti į ligoninę dėl dar vienos operacijos.
O po šios – ir dar kita. Medikai bandė atkurti suknežintą nosį.
Po operacijų Jolitai dar ilgai teko maskuoti mėlynes ir po plaukais ar gobtuvu slėpti veidą, tačiau išvengti smalsių žvilgsnių ir patyčių vis tiek nepavyko.
„Kartą po Vėlinių stovėjau eilėje prekybos centre, o šalimais jaunuoliai, nužvelgę mane, pasišaipė: „Žiūrėk, Helovinas baigėsi, o zombiai dar neišvyko.” Apsisukusi išbėgau ir paplūdau ašaromis, nieko man tądien nebereikėjo...” – pasakojo Jolita.
Dukra nenorėjo bendrauti
Ašaroti Jolitai teko ne tik dėl svetimų žmonių užgauliojimų ir patyčių. Iš ligoninės grįžusios motinos neatpažįstamai pasikeitusiu veidu išsigando net ir dukra.
„Kai nuėjau jos pasiimti į darželį, ji į mane pasižiūrėjo ir tarsi suakmenėjo. Sako: „Man baisu, aš su tavim niekur neisiu.” Gerai, kad buvau kartu su savo mama, Gabijos močiute. Ji padėjo parsivesti dukrą namo”, – pasakojo moteris.
Jolita turėjo ilgai kalbėtis ir aiškinti dukrai, kas nutiko ir kodėl ji dabar taip atrodo. Mažylė, regis, suprato, kad įvyko kažkas baisaus, bet savo motinos vis tiek bijojo.
Motina kalbėjo dukrai, kaip ją myli ir nori apkabinti, klausė, kaip tai padaryti, kad nebūtų baisu. Galiausiai abi susitarė, kad motina galės apkabinti dukterį iš nugaros, kad ši nematytų subjauroto veido.
„Aš užsisuksiu, tada tu mane apkabink”, – motinai sakydavo dukra.
Kai didžiulės kraujosrūvos nunyko, dukrai nebebuvo taip baisu matyti savo motiną.
Mergaitė pamažu priprato prie pasikeitusio jos veido, liovėsi bijoti, tačiau motinos pasakojimas ilgam įsirėžė į sąmonę.
„Dabar, kai atsisėdame į automobilį, ji man visuomet primena, kad užsisegčiau saugos diržą”, – pasakojo jauna motina, kuri net ir po šiurpios avarijos nebijo sėsti prie vairo.
Vairuoti pačiai jai ne taip baisu, kaip sėdėti keleivio vietoje.
Mylimasis nepaliko
Kol Jolita gydėsi ligoninėje, mažamete dukra rūpinosi mergaitės tėvas (pora nėra susituokusi) ir artimieji.
Mylimasis nenusisuko ir nuo šiurpiai sužalotos Jolitos.
„Jis aiškino, kad jam svarbiau žmogaus vidus nei išorė. Tvirtino, kad esu graži net ir tokia, nors mano veidas buvo siaubingai sudarkytas – kreivas šleivas. Labiau kompleksavau aš pati”, – pasakojo moteris.
„Iš pradžių veidą slėpdavau, o kartą, trūkus kantrybei, nusiskutau pusę galvos. Šekit, maniau, žiūrėkit visi, jei taip rūpi. Toks buvo mano maištas”, – apie silpnumo akimirkas pasakojo Jolita.
„Galbūt su trūkumais gimę žmonės ilgainiui su tuo susitaiko, užsiaugina storesnę odą, bet man buvo labai sunku.
Juk iki tol turėjau normalų gyvenimą, o vieną dieną atsibudau su tokiu veidu, kad nesinorėjo ne tik žiūrėti į veidrodį, bet ir gyventi su tuo jausmu”, – pasakojo nelaimę patyrusi moteris.
Mylimasis, sužinojęs, kad Jolita ketina dalyvauti televizijos projekte, iš džiaugsmo nešokinėjo, bet ir atkalbėti nebandė.
„Jei negali taip gyventi ir jei dėl to būsi laimingesnė, tuomet pirmyn, eik”, – sakęs jis.
O kai paaiškėjo, kad Jolita pateko į laimingųjų, kuriems nemokamai bus atliktos sudėtingos operacijos, būrį, vyras nuoširdžiai džiaugėsi.
Mokiniai guodė
Ir iki lemtingo įvykio, ir dabar Jolita su dukra bei jos tėvu gyvena Marijampolėje. Ji groja vargonais Kalvarijos bažnyčioje ir vadovauja parapijos jaunimo chorui.
Kitas jos darbas – muzikos mokytoja Kalvarijos savivaldybės Alksninės pagrindinėje mokykloje.
Į ją moteris grįžo dirbti praėjus vos kelioms savaitėms po avarijos.
Kaip į savo mokytojos išvaizdos pokyčius reagavo vaikai, kurie dažnai būna ypač negailestingi ir pašaipūs?
„Kadangi dirbu mažoje bendruomenėje, o ir mūsų parapija nėra labai didelė, žmonės vieni kitus pažįsta. Sužinoję, kas man atsitiko, visi labai išgyveno.
Kai grįžau iš ligoninės į mokyklą, vaikai reagavo ypač jautriai ir netikėtai. Vienas galbūt už paskutinius pinigus nupirko šokoladą, kitas – gėlių, trečias padovanojo sagę”, – susigraudinusi pasakojo mokytoja.
Tapo pamaldesnė
Bažnyčioje dirbanti Jolita prisipažino iki lemtingos nelaimės nebuvusi pernelyg religinga.
„Ateidavau į bažnyčią kaip į bet kokį kitą darbą, sugrodavau vargonais ir ramiai eidavau namo. Man tuomet nerūpėjo, ar ten vyksta mišios, ar krikštynos, ar dalijama Komunija”, – sakė ji.
Po avarijos Jolita pirmiausia puolė dėkoti Dievui, kad liko gyva. Klausimų, kodėl taip nutiko jai, o ne kam nors kitam, moteriai nekilo.
„Galvoje skambėjo kažkur girdėta frazė, kad kiekvienam duota tiek, kiek jis gali pakelti. Vadinasi, man buvo skirta tokia našta”, – samprotavo Jolita.
Lemtingas įvykis vis dėlto pakeitė moters mąstymą. „Atsirado daugiau minčių ir noro bendrauti su Dievu.
Manau, tai ir buvo Dievo ranka, kuri parodė savo galybę. Dabar stengiuosi pasitaisyti ir rasti laiko ne tik pamąstymams, bet ir bendravimui su artimais žmonėmis”, – kalbėjo moteris.
Būsimų Kalėdų pirkinys
Jolita prisipažino, kad jos namuose nėra nė vieno veidrodžio. Po avarijos ji juos visus nukabino.
Moteris teigia, kad ir be veidrodžių gyventi įmanoma.
Bet kaip tuomet pasitepti veidą kremu? Kaip šukuotis? Nejaugi apsieiti be veidrodžio išmoko ir Jolitos dukra?
„Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios daug laiko praleidžia prie veidrodžio. Visuomet vertinau patogumą ir laiką stengiausi leisti naudingai.
Net ir po avarijos, kai reikėjo tepti randus kremu, išmokau apsieiti be veidrodžio – apčiuopomis žinojau, kurią vietą reikia pasitepti”, – su savo padėtimi susitaikė Jolita.
Moteris suvokė, kad sudarkytam veidui nepadės jokia kosmetika. Priešingai – pasidažiusi ji atrodytų dar baisiau, todėl savo randus ir kreivą nosį kruopščiai slėpė. „Į save tokią žiūrėti tikrai nekildavo jokio noro”, – aiškino ji.
Tiesa, mažytį veidrodėlį Jolitos dukra Gabija turi. Retsykiais akinius nešiojanti mergaitė nori pasitikrinti, ar gerai nusivalė akinių stiklus.
Tuomet ji prašo motinos, kad ši ištrauktų jai „tą stebuklingą veidrodėlį”.
Veidrodžiai mergaitei iki šiol yra stebuklas – tarsi daiktas iš pasakos.
„Todėl dabar visi labiausiai laukiame dienos, kai baigsis projektas „Grožio architektai”, pasikeis mano išvaizda ir prieš Kalėdas eisime pirkti veidrodžių”, – juokiasi moteris, kuri tikisi susigrąžinti savo veidą.
„Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk...” Tokių žodžių iš pasakos jau metus negali ištarti marijampolietė Jolita Kazakevičiūtė (26 m.). Mat šios moters namuose nėra nė vieno veidrodžio. O savo sužalotą veidą jai norisi tik slėpti.
Realybės šou „Grožio architektai” kartu su šiurpią avariją patyrusia Jolita dalyvauja ir daugiau žmonių, kenčiančių dėl išvaizdos trūkumų.
Tarp pasiryžusiųjų pakeisti išvaizdą – 16 vaikų motina ir milžiniško antsvorio atsikratęs vyras, laukiantys rekordinių pilvo mažinimo operacijų, našlaite likusi beveik visų dantų neturinti narkomanės duktė, mergina, dėl regėjimo sutrikimo vos ne vos matanti pasaulį, ir kiti.
Prie trokštančių pasikeisti būrio prisidėjo ir žinomas dainininkas, grupės „Rondo” lyderis Aleksandras Ivanauskas-Fara.
Šiems žmonėms naują gyvenimo etapą pradėti padeda plastikos chirurgas Saulius Vikšraitis, lazerinės dermatologijos specialistė Gražina Meilutienė, odontologas ortopedas Darius Kunčius ir oftalmologas Algimantas Gutauskas.
Viename Kauno viešbutyje apsigyvenusiems realybės šou dalyviams baimės ir jaudulio akimirkas, ašaras bei džiaugsmą padeda išgyventi projekto vedėja Vilma Čereškienė (47 m.).
– Kodėl ėjote į šį projektą? Ar sujaudino žmonių likimai, ar buvo įdomu pamatyti, ką gali šiuolaikinė medicina?
– Kai pasakojama apie projektą „Grožio architektai”, visi pirmiausia įsivaizduoja plastikos chirurgiją – krūtų didinimo ar veido patempimo operacijas.
Iš tiesų šiame projekte plastikos chirurgo darbas užima tik ketvirtadalį. Visa kita – oftalmologo, stomotologo ir lazerių specialistės, kuri tvarko odą, darbas. Kai kuriuos mūsų projekto herojus gydo net ne vienas specialistas.
Kai įsiklausiau į visų šių žmonių bėdas, suvokiau, kad su jomis išties buvo sunku gyventi. Turbūt net mąstyti sunku. Šie žmonės trokšta atsikratyti išvaizdos trūkumų, todėl jiems bus suteikta pagalba.
Be to, mane visada domino medicinos pažanga ir galimybės.
– Ką tenka ištverti žmonėms dėl išvaizdos trūkumų?
– Mūsų visuomenė, kaip ir daugumos kitų šalių, yra nepakanti. Didžiojoje Britanijoje net 9 iš 10 apklaustųjų teigė, kad žmonės, turintys išvaizdos trūkumų, negali tikėtis tokios sėkmės kaip tie, kurie tokių bėdų neturi.
Vienoje iš britų televizijų laidas vaikams vedė labai graži mergina, neturinti vienos rankos. TV kompanija gavo šūsnį pasipiktinusių tėvų laiškų, kuriuose rašoma, kad ji neturinti teisės vesti laidų vaikams. Štai čia ir baigiasi pakantumas.
– Kuri istorija jus sukrėtė labiausiai?
– Labiausiai sujaudino marijampolietės Jolitos istorija. Po avarijos medikai skubėjo suteikti pirmąją pagalbą ir pirmiausia stengėsi išgelbėti moters gyvybę. Provincijos ligoninėje į estetiką dėmesio iškart niekas nekreipė.
Jaudino ir kitos skaudžios istorijos, kad ir 16 vaikų motinos, kuriai po daugybės gimdymų išsitampė ir kone iki kelių nukaro pilvo oda. Papilvė jai šusdavo, vasarą atsirasdavo žaizdų. Moteris tikrai negalėjo gyventi visaverčio gyvenimo.
Visi žmonės, kurie buvo atrinkti į šį šou, verkė iš laimės ir dėkojo likimui, kad jiems taip pasisekė. O atsikračius visų bėdų, manau, jiems tikrai prasidės naujas gyvenimo etapas.
– Ar džiaugsmo ir skausmo ašaras su savo herojais liejate kartu?
– Daug būnu kartu su jais, kalbinu, guodžiu, raminu. Jie man atsiveria, pasakoja savo neįtikėtinas istorijas.
Nuoširdumo tikrai daug. Ar įmanoma išlikti abejingam, kai mergina pasakoja, kaip jai, septynmetei, ant rankų mirė narkomanė motina?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.