- Tad pagal kokius kriterijus vertinate šokėjus? - paklausiau B.Letukaitės.
- Pagal aukščiausius. Nors projekte dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės su įvairia šokėjiška patirtimi, kriterijai vis tiek lieka panašūs: kūno paruošimas, kompozicijos pastatymas, emocinis atlikimas.
Aišku, dar atsižvelgiu į tai, ką gali vaikas ir ką gali suaugęs. Nors kartais vaikai būna natūralesni ir emocinį krūvį nešasi stipresnį nei profesionalas, kuris scenoje dešimt metų daro tuos pačius stilistiškai tvarkingus judesius.
- Jums atrodo teisinga, kad šiame projekte vaikai varžosi su suaugusiais?
- Tokios taisyklės. Bet mano manymu, vaikų konkursas turėtų būti atskiras. Juk ir dainų konkursai, ir sporto varžybos yra skirstomos pagal amžiaus grupes.
Čia yra labai daug užgautų ir įžeistų mažų širdučių, nes kad ir kiek vaikas besistengtų, jam vis tiek trūks patirties ir suvokimo, ką jis daro. Aišku, būna tų išimčių, bet jų nėra daug...
Aš siūliau po vaikų pasirodymų ant scenos pasirodyti choreografams, nes mes turėjome daug pastabų būtent choreografams, o ne vaikams, kurie yra tik atlikėjai. Juk jie tik stengiasi atlikti tai, ką jų choreografas ar vadovas liepia. Jeigu vadovas kažko nereikalauja, o mes pasakome pastabą, vaikas ar paauglys jaučiasi užgautas. Juk jis padarė viską, ką reikia, repetavo kiekvieną dieną, bet jį išmetė iš konkurso. Tačiau tai visiškai ne jo kaltė. Jo mokytojo užduotis yra paruošti jį taip, kad jis suprastų, ką jis daro ir kodėl jis tai daro.
- Atrankų etapas jau visiškai pasibaigė. Ar jau turite savo favoritų?
- Kalbėsiu kaip šiuolaikinio šokio atstovė. Iš šios srities konkurse man patinka Miglė Praniauskaitė. Aš ją žinojau kaip vadovę, o ne kaip šokėją. Iki šiol nebuvau mačiusi, kaip ji pati šoka. „Šok!“ projekte aš pirmą kartą pamačiau, kaip ji šoka ir supratau, kad ji žino, ką daro, ko ji atėjo. Man Miglė patinka kaip atlikėja.
- Ką dalyviams duoda tokie projektai kaip „Šok!“
- Nežinau, nes visi dalyviai skirtingi. Vieni eina žinodami, kur eina, o kiti ateina dėl juoko. Jeigu scenoje stovėdami sako, kad susitiko kone konkurso išvakarėse, sumetė bet ką, vadinasi, labai neatsakingai žiūri į tai, ką jie daro. Jiems atrodo, kad pasirodys televizijoje, galbūt prasmuks į tolimesnį etapą ir to gana. Vis dėlto, manau, kad dauguma dalyvių čia pasitikrina save, kokiame jie yra lygmenyje, su kokiais šokėjais jie konkuruoja.
Jei jau apie tai prakalbome, tai man norėtųsi, kad jaunas žmogus būtų savikritiškas ir sugebėtų pamatyti, kad jam dar reikia pasitreniruoti prieš pasirodant televizijoje. Jeigu eini į konkursą, turi būti užtikrintas savimi, įdėjęs į pasirodymą daug darbo, paskyręs jam laiko ir apgalvojęs kiekvieną smulkmeną.
- Jeigu pati dar tik pradėtumėte savo šokėjos karjerą, ar dalyvautumėte tokiame šokių projekte?
- Tai priklausytų nuo to, kokiame aš būčiau lygmenyje. Jeigu aš matyčiau savo konkurentus, įvertinčiau, ar aš esu lygiavertė konkurentė. Jeigu galėčiau jiems prilygti, galbūt ir dalyvaučiau.
- Vertinimo sistema tapo sudėtingesnė dėl šokėjų įvairovės?
- Iš tiesų sunku, nežinau, kaip toliau viskas vyks. Kai konkurse dalyvauja skirtingų žanrų atstovai, labai sunku juos vertinti. Pavyzdžiui, Julius Nosovas yra labai stiprus gatvės šokio atlikėjas, o M.Praniauskaitė – viena stipriausių šiuolaikinio šokio atlikėjų. Kuris iš jų geresnis? Nežinau. Tikriausiai tokius dalykus nulems draugų skaičius.
Be to, nugalėtoją galima ir nuspėti. Tam masiniam žiūrovui pajunk gerą muziką ir jis nebematys šokio. Jį muzika užkabina ir jis laimingas: trypia kojytėmis, ploja rankytėmis ir jam atrodo, kad šokis nuo to gražesnis darosi. Manau, kad daliai žiūrovų didelę įtaką padaro muzika, o ne pats šokis.
- Manote, kad tokiuose konkursuose daug ką lemia sėkmė?
- Žinoma, tačiau tie, kurie liks iki galo, tikrai bus vieni geriausių Lietuvos šokėjų.
