Atrankų etapuose profesionalų komisija – aktorius ir choreografas Gytis Ivanauskas, balerina Jūratė Sodytė, šokėjas Dainius Žebrauskas- Skruzdėliukas bei šokių kolektyvo „Aura” steigėja ir vadovė Birutė Letukaitė – arba pakelia mėlyną kortelę, leidžiančią šokėjui žygiuoti į kitą etapą, arba ne.
Varžytis šokių konkurse turi teisę atlikėjas, surinkęs tris ir daugiau kortelių. Tad nenuostabu, kad užkulisiuose verda aistros, liejasi emocijos, o su jomis – ir ašaros.
Atlikėjų pasirodymai įaudrina ir teisėjus. Vertindami šokėjus jie taip pat neslepia jausmų.
„Žinoma, kartais ko nors pasidaro gaila, bet nereikia pamiršti, kad čia vyksta konkursas. Tad mažinti reikalavimų neketinu”, – sako vienas iš teisėjų G.Ivanauskas.
– Kitos televizijos nusprendė, kad šokių projektų jau gana. LRT televizija vis dėlto susigrąžino šokių konkursą. Ar jums atrodo, kad šokių projektų vis dar reikia? – paklausiau aktoriaus ir choreografo G.Ivanausko.
– Kultūringi projektai visada reikalingi. Jei atvirai, televizinių šokių jau buvau persisotinęs, bet šios laidos modelis yra kitoks. Ankstesni projektai buvo įsprausti į pramoginio šokio rėmus. O čia turime ir šokių stiliaus įvairovę, ir dalyvių, kurie gali rungtis pasirodydami arba po vieną, arba kaip duetas, arba kaip grupė. Be to, neribojamas dalyvių amžius. Tai labai platus galimybių spektras, kuris, manau, patrauklus ir žiūrovams.
– Ar jums atrodo teisinga, kad šiame konkurse vienodai vertinami ir vaikai, ir suaugusieji?
– Visiškai teisinga. Šiame konkurse pasirodė tokių vaikų, kurie juda taip, kaip nesugeba suaugusieji. Aš visus vertinu vienodai – ir mažą, ir didelį, ir storą, ir ploną, ir jauną, ir seną. Ir nesvarbu, kas kokio stiliaus šokį atlieka.
– O jeigu tie vaikai ne taip gerai šoka ir su jais tenka atsisveikinti, ar vaikiškos ašaros jūsų nesugraudina?
– Graudina, bet nereikia pamiršti, kad vyksta konkursas ir visi atėjo kovoti dėl geriausio šokėjo vardo. Čia vyksta rimti dalykai.
Ašaros, principai ir nepasitenkinimas – įprasta. Buvo ir tokių, kurie įsižeidė, trenkė durimis ir išėjo net nesugebėję išklausyti teisėjų pastabų, manydami, kad šie sąmoningai juos murdo ir žemina.
Manęs tokios emocijos niekada nepavergs. Kaip ir ašaros ar perdėtas savęs gailėjimas. Reikia eiti ir dirbti. Net jeigu tikro talento ir nėra, jį galima išugdyti sunkiu darbu. Visuomet pirmiausia svarbu turėti galvą ant pečių, o ne pasiduoti emocijoms.
– Tuomet kas jums svarbiausia?
– Pasirodyme man svarbiausia mintis – ką šokiu norima perduoti, papasakoti. Žinoma, svarbi ir technika.
Šokis – tai ne tik sausas pasirodymas, kai atėjęs į sceną parodai, ką gali, ir išeini. Labai gražiai pasakė balerina Eglė Špokaitė: „Šokį sudaro daug komponentų. Tai ir vidinės ambicijos, ir vidinė ramybė, ir šokio technika, ir mintis, ir aktoriaus meistriškumas, ir talentas, ir darbas.” Norint išreikšti mintį turi būti tobulai parinkta muzika, kostiumas, grimas ir daug kitų detalių.
Mane šokėjas turi įtikinti, kodėl į jį turiu norėti žiūrėti. Ateiti ir pasistaipyti scenoje lyg prieš veidrodį nepakanka. Nenorėčiau būti tas veidrodis.
– Ar jus kas nors papiktino?
– Erzina, siutina ir netgi pykdo – nors nesu piktas žmogus – tai, kad žmogus užsispyrusiai įsikala į galvą, kad gali šokti. Bando sugalvoti kokią nors neaprėpiamą mintį, idėją ir visais įmanomais būdais ją perteikti, nė pats gerai nesuprasdamas, ką veikia scenoje.
Šokėjas Saulius Skambinas kadaise pasakė, kad šokti gali visi, tik šokio kokybė nebus vienoda. Nesutinku su tuo. Jei ėjimas ar stovėjimas yra šokis, tuomet – taip, galima sakyti, kad šokti gali visi. Tačiau į šį projektą atėjau žiūrėti ne tokio šokio.
– Užkulisiuose sklando kalbų, kad teisėjai pasiskirstė vaidmenimis – vienas geras, kitas, blogas, trečias linksmas, o ketvirtas atlaidus. Koks jūs?
– O, tikrai? Tai išgirdau pirmą kartą. Malonu, kad žmonės mums jau paskirstė vaidmenis, nors tokio prašymo iš projekto prodiuserių tikrai nebuvo. Sąmoningai ar specialiai jokio šou nedarome, skirtingai nuo kitų TV projektų, kai komisija tai darydavo norėdama sukelti intrigą ar teisėjai specialiai ginčydavosi vieni su kitais, tyčia keldavo balus tik iki penkių pagal dešimtbalę vertinimo sistemą ir panašiai. Tokių dalykų čia nėra.
Mūsų komisija – skirtingi žmonės ir skirtingo šokių stiliaus profesionalai, turintys skirtingus požiūrius. Tad šie vaidmenys galbūt atsiranda savaime, be didelių pastangų. Kadangi esu aktorius, man svarbūs ir kiti niuansai, ne tik šokis. Birutė – labiau šiuolaikinio šokio atstovė, Jūratė – klasikinio šokio, baleto. Ji stebi laikyseną, techniką. Skruzdėliukas – gatvės šokio profesionalas. Taigi mūsų nuomonės skiriasi.
Nesistengiu būti nei labai geras, nei blogas. Jei matau, kad atlikėjas turi potencijos eiti į priekį, visuomet jį paskatinsiu. Jei suprantu, kad nori apgauti, padėsiu jam nukristi į dugną.
– Ar jau turite favoritų?
– Kol kas tarp šokėjų matyti kelios ryškesnės kibirkštėlės, bet bendras vaizdas dar blankus. Nors pro rūką jau galėčiau šį tą įžvelgti.
– Ar niekas nenustebino taip, kad plotumėte atsistojęs?
– Plojau atsistojęs kol kas tik vienintelį kartą, bet nenorėčiau užbėgti įvykiams už akių. Nuraminsiu: pretendentų tapti šio konkurso nugalėtojais tikrai yra. Yra ir gabių žmonių, ir grupių.
Bet kai finaluose savo balsais prisidės žiūrovai, dar nežinia, kaip pasisuks įvykiai.
– Nepasitikite žiūrovais?
– Labai tikiuosi, kad jie balsuos ne tik norėdami palaikyti savo draugus ar pažįstamus, bet tai darys sąžiningai ir teisingai. Už tą, kas tikrai vertas geriausio Lietuvos šokėjo vardo.
