„Iš vienuoliktos eilės“, – kvatojosi vaikinas.
– Tačiau kodėl paskutinę akimirką nusprendėte dalyvauti atrankoje? – paklausė naujienų portalas lrytas.lt.
– Aš tik norėjau saldainio.
– Kaip tai derėtų suprasti?
– Tiesiogine ta žodžio prasme (juokiasi). Kol komisiją grimavo, scenos darbuotojai užėmė publiką siūlydami saldainius už padainavimą.
Visai neseniai buvau „Forum One“ konferencijoje su Richardu Bransonu. Jis pamokė tokio dalyko: jeigu kažkas siūlo tau kažko už tai, ką tu tikrai gali padaryti – daryk. Šia idėja remdamasis ir pasakiau: „Noriu saldainio.“
Manęs niekas nepastebėjo, nes sėdėjau 11 eilėje. Paskui man paskambino bendradarbis, ir aš turėjau išeiti iš salės. Kai grįžau, scenos darbuotojas vėl paklausė, kas nori saldainio. Šįkart priėjau, kad mane pamatytų, bet atsirado labai maža mergaitė, tad jai buvo pirmenybė. Kai ji padainavo, scenos darbuotoja paklausė: „Kur tas didelis vaikinas? Tegul ateina.“ Taip jau nutiko, kad buvau pakviestas padainuoti.
– Kodėl nesiregistravote į „X Faktoriaus“ atranką?
– Tiesą pasakius, aš net nesvarsčiau tokio dalyko. Tie televiziniai šou yra pramoga, o aš neturiu laiko, kad galėčiau sau leisti tiek daug pramogauti.
Šiuo metu dirbu trijuose darbuose ir esu ekonomikos ketvirtojo kurso studentas.
– Ką veikėte toje salėje?
– Atėjau palaikyti Ievos Ščrebinskaitės ir Audriaus Petrausko. Jiedu kartu su Ingrida Ruželyte yra iš tos pačios draugų kompanijos. Tad aš su draugais paprasčiausiai atėjau palaikyti savų.
– Esate lankęs kokias nors vokalo pamokas?
– Dainuoju jau kokius šešerius metus. Pradėjau dainuoti chore, o vėliau muzikos mokyklos direktorė pasiūlė susitarti dėl vokalo pamokų su operos solistu Egidijumi Bavikinu.
Aš savęs niekada nesiejau su scena, bet natūraliai taip nutinka, kad aš būnu scenoje.
– Kaip į žinią, kad pakliuvote į „X Faktorių“, reagavo jūsų artimieji?
– Mano tėvai į telefoną juokėsi kokias dešimt minučių. Aš tą sakau be jokių pagražinimų. Aš jiems paskambinau išėjęs iš salės, o jie man pasakė: „Nu tu ir duodi.“ Tiesą pasakius, aš dažnai įsiveliu į tokias avantiūras.
– Kokių dar avantiūrų buvo jūsų gyvenime?
– Pasakysiu taip – aš labai nemėgstu rutinos, todėl didžiajai daliai pasiūlymų, kaip per filmą su Jimu Carrey „Jis sako „Taip!“, atsakau teigiamai. Aišku, visada pasveriu, kad nebūtų kokių nors nesąmonių, bet stengiuosi dalyvauti visur, kur įmanoma. Tai suteikia gyvenimui skonį. Be to, kada nors galėsiu viską vaikams, anūkams papasakoti.
– Jūs visiems pasirodėte labai matytas. Esate dar kur nors dalyvavęs?
– Kai man buvo kokie šešeri metai, buvo viena laida, susijusi su Legolendu. Ten reikėjo žaisti su „Lego“ kaladėlėmis. Taip galėjai laimėti kelionę su tėvais į Legolendą.
Deja, man nepavyko laimėti, tačiau aš jaučiausi pajėgus tai padaryti, todėl nusprendžiau, kad televizijoje viskas surežisuota.
– Televizijos žiūrovai mano, kad ir jūsų pasirodymas „X Faktoriuje“ buvo surežisuotas.
– Aš asmeniškai nė vieno iš tų žmonių nepažįstu. Tie, kas mano, kad ten buvo surežisuota, klysta. Aš juk ten net ne dėl paties „X Faktoriaus“ ėjau.
Manau, kad tai buvo sutapimų banga. Juk man paskambino bendradarbis ir dėl to aš išėjau iš salės. Grįždamas praėjau pro sceną ir tada mane įsiminė ten dirbę žmonės. Juk ten tiek žiūrovų, o įsiminė mane. Sakyčiau, čia buvo Dievo pirštas.
– Jau ruošiatės būsimam pasirodymui tiesioginiame eteryje?
– Dar ir kaip, tik laiko trūksta. Dabar ta situacija, kai reikia derinti mokslus universitete, tris darbus, dalyvavimą „X Faktoriuje“, o dar norėtųsi ir pamiegoti, ir filmą kokį nors pažiūrėti. Labai džiaugiausi, kai užpraėjusią savaitę atradau laiko pažiūrėti „Laiškus Sofijai“.
