Seniai lietuviškame kine nebuvo ir tokio žmogiško filmo. Istorijos, kuri ne tik sudomintų, bet ir sujaudintų. Įtaigaus epizodo, kuris išridentų lietuviško kino šulinyje uždžiūvusią ašarą.
Įžanga su daugybe „kodėl?” skirta režisieriaus Audriaus Juzėno filmui „Ekskursantė”, prieš savaitę tyliai atskridusiam į lietuviško kino padangę. Filmui, sukurtam pagal tikrą 11-metės tremtinės istoriją. Jausmingam kino kūriniui, kurį galima vertinti prieštaringai.
Su tais, kurie vis dar negali apie skaudžius praeities įvykius kalbėti be pykčio ir nuoskaudos, ginčytis sunku. Kone kiekvienos lietuvių šeimos istorijoje neišdildomai įrėžtas žodis „tremtis”. Tad ar gali būti geri tie, kurie tarnavo blogiui, aklai pakluso įsakymams ir vykdė nusikaltimus žmonijai?
Atskriejo atgarsių, kad rusai verkė žiūrėdami filmą apie mergaitę, kuri sugebėjo įveikti 5000 kilometrų ir grįžti į Lietuvą iš tolimo Altajaus krašto, kur pokario metais gyvuliniais vagonais buvo vežami tremtiniai. Verkė ne dėl to, kad juos sukrėtė filmas apie mūsų tautos tragediją.
Premjerą Rusijoje matęs režisierius A.Juzėnas pasakojo, kad rusai šią mažos mergaitės istoriją priėmė ir kaip savo tautos istoriją, be išankstinio nusistatymo apie žmones vienoje ar kitoje pusėje. Tad ašaros ir vienoje, ir kitoje pusėje riedėjo dėl tų pačių amžinųjų vertybių – meilės, gerumo, pasiaukojimo ir paprasčiausio žmogiškumo.
Ne vieną ašarą braukiau ir ne tik dėl šių didingų dalykų. Jaudino nuostabi jaunosios aktorės 11-metės Anastasijos Marčenkaitės, kuri pradėjo filmuotis būdama tokio pat amžiaus kaip ir jos herojė Marija (Sibiro platybėse virtusi Maša), vaidyba. Anastasijai dabar keturiolika.
Atsiliepusi į filmo kūrėjų kvietimą filmuotis mergaičiukė pareiškė savo mamai, kad nori kurti šį vaidmenį. Pasirinkęs jaunąją savanorę režisierius nesuklydo – Lietuva seniai turėjo tokią gerą aktorę. Tikros emocijos, akyse įskaitomi nepasakyti žodžiai, skausmas, kančia ir ašaros – visa tai tikra ir nuoširdu.
„Kaip ji tai padarė, aš nežinau”, – sako ir pats režisierius, atradęs naują talentą (jei šiuo televizijose pavalkiotu žodžiu galima apibūdinti A.Marčenkaitę).
Nuo pirmų kadrų išryškėja ir genialus operatoriaus Ramūno Greičiaus potėpis, kuris subtiliai perteikia ne tik gamtos grožį, bet ir veikėjų portretus, charakterius, nuotaikas, detales. Netikėti rakursai, spalvos, apšvietimas sunkios tematikos filmą daro estetiškai patrauklų ir lengvą.
Beje, visi Sibiro vaizdai buvo nufilmuoti Lietuvoje, prie Žaliųjų ežerų, bet tai nė kiek nerėžė akies. Žinoma, daug efektų padėjo sukurti kompiuterinė grafika.
Galbūt nuskambės keistokai, bet kita stipri šio lietuviško filmo pusė – rusų aktoriai. Tikrą rusišką „dūšią” jaudinamai perteikia aktorės Raisos Riazanovos senė Nadia, taigoje gyvenanti vieniša dievobaiminga moteris, atpažinusi, kad priklydusi mergaitė „ne mūsiškė, nes žegnojasi kitaip”.
Įtaigus prasigėręs buvęs vagišius Vasia (Igoris Savočkinas), pirmasis priglobęs Sibiro platybėse paklydusią sustirusią mergaitę ir pasirūpinęs ja rizikuodamas savo likimu. Atšiauri asmeninę dramą išgyvenanti Ksenijos Rapoport herojė. Vieno garsiausių šiuolaikinių rusų aktorių Sergejaus Garmašo įkūnytas NKVD karininkas, balansuojantis tarp savanaudiškumo, pareigos ir žmogiškumo, didina įtampą: išduos ar ne pabėgusią mažąją tremtinę?
Narstant po siūlelį baltų dygsnių galima rasti net ir didžiųjų kino meistrų darbuose. Atspurusių siūlų išlenda ir šioje juostoje.
Apmaudu, kad už jaunosios Anastasijos nugaros slepiasi suaugusieji – lietuvių aktoriai, kurie, anot režisieriaus, „dažnai netgi neprilygo jai”. Greičiau priešingai – šalia natūralios Anastasijos išryškėdavo tai, iš ko niekaip neišsivaduoja lietuviškas kinas, – perdėtas manieringumas ir teatrališka vaidyba.
Lietuvos kino padangėje šis filmas išsiskirs ne tik dėl nuostabios jaunosios aktorės. Paradoksalu, tačiau tremties tema lietuviškame kine ekranizuota pirmą kartą (neskaičiuojant dokumentikos). Ir, jei ne kelių žmonių, nuėjusių vos ne tokį pat ilgą kelią kaip mažoji filmo herojė, užsispyrimas, šis jautrus kino pasakojimas ekranų galėjo ir nepasiekti.
Prieš 16 metų filmo idėją gvildeno režisierius Gytis Lukšas, o scenarijų rašė Vanda Juknaitė, bet šį darbą metė.
Po dešimties metų scenaristas Pranas Morkus įkalbėjo prodiuserį Algirdą Šemeškevičių prie šios idėjos sugrįžti. Gavęs valstybės finansavimą (Kultūros ministerija filmui skyrė 2 mln. litų, o dar pusantro milijono litų prodiuseris sugebėjo surinkti iš rėmėjų) A.Šemeškevičius pasiūlė A.Juzėnui tapti „Ekskursantės” režisieriumi.
