Annabel išleido 18 kulinarinių knygų. Jos knygos išverstos į daugybę kalbų, jų parduota beveik du milijonai Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Ji turi Linkolno universiteto sodininkystės diplomą ir beveik visus šeimai reikalingus produktus užsiaugina didžiuliame ekologiniame darže savo namuose Ouklende ir šalia trobelės ant Vanakos ežero kranto, kur ir filmuojama laida „Natūralioji kulinarija su Anabele Langbein“. Ji teigia, kad yra labai svarbu suvokti, kaip auga augalas.
Anot Annabel, sukviesti draugus ir šeimos narius drauge pavalgyti paprasto ir stilingai pateikto maisto yra labai lengva. O parodyti žmonėms, kad gaminti draugams ir šeimai gali būti smagu, ir skirta jos laida. Kiekviename epizode Anabele kateriu, sraigtasparniu ar savo patikimuoju geltonu furgonu vyksta į susitikimus su vietos augintojais, rinkti kokybiškų ingredientų, kuriuos vėliau derina su jos pačios užaugintomis sezoninėmis daržovėmis, ir ruošia paprastą, bet labai gardų maistą, kuriuo dalinasi su draugais ir artimaisiais.
Pasitelkdama savo nevaržomą požiūrį ir paprastus receptus, ji parodo, kaip lengva šiandieniniame veržliame pasaulyje ruošti gerą maistą ir juo mėgautis. Savo įkvepiančiose laidose Annabel kviečia rasti laiko tarp vienas kitą vejančių darbų ir pasimėgauti paprastais gyvenimo malonumais.
„Kasdienio gyvenimo skuboje būtent maisto ruošimas gražina mus į šiandieną. Gyventi reikia dabar. Kaip ir daugelis Naujosios Zelandijos gyventojų, esu giliai įleidusi šaknis į žemę, mano gyvenimas sukasi daug malonumų teikiančiu ratu: mes auginam, nuimam derlių, ruošiam maistą ir juo dalijamės su kitais prie bendro stalo. Mano tėvas Fredas dirbo biure miesto centre, tačiau kiekvieną vakarą grįžęs namo rūpindavosi savo daržu ir bitėmis. Nuplautas ir nuvalytas daržovių derlius atsidurdavo prie užpakalinių durų, kad iš jo būtų paruošta gardi vakarienė.
Mano motina Ana buvo virėja iš prigimties, be to, ji baigė buities mokslus universitete. Jos ištobulinti maisto ruošimo įgūdžiai ir puikūs santykiai su mėsininku Sirilu bei milžiniškos tėvo pastangos darže leido mums mėgautis maistingu ir įvairiu maistu.
Mano tėvai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, buvo taupūs ir išradingi. Jie nieko neišmesdavo, tačiau anaiptol nebuvo šykštūs ir niūrūs. Kiekvieną vakarą motina ant stalo uždegdavo žvakes, papuošdavo stalą gėlių puokštele iš sodo, ir mes susėsdavom aptarti dienos įspūdžių.
1970-aisiais buvau paauglė, tikra feministė ir hipė, protestavau prieš šeimyninį gyvenimą, vartotojiškumą ir miesto gyvenimą apskritai. Palikau mokyklą ir namus sulaukusi vos šešiolikos. Mama nusivežė mane į Europą, neabejotinai tikėdamasi įtikinti, kad verta gyventi realiame pasaulyje, tačiau grįžusi aš labai greitai su keliais draugais iškeliavau prie Vanganui upės, kur ketinom gyventi alternatyvų gyvenimą: auginti daržoves, maistą gamintis ant laužo ir gyventi iš to, ką duoda žemė.
Keletą metų pati žvejodavau ir medžiodavau sau maistą, žvejojau ungurius, spendžiau spąstus ir šokinėjau iš sraigtasparnių gelbėti elnių – taip bandžiau užsidirbti pragyvenimui. Tai, ką pagaudavau, išsivirdavau, nuolat eksperimentuodama ir mokydamasi, atsispirdama, kur įmanoma, į tai, ką mačiau motinos virtuvėje. Dažniausiai mano mokslų neįtakojo nei tradicijos, nei kokios nors konkrečios mokyklos taisyklės. Kai kas pasiteisindavo, kartais ištikdavo nesėkmė. Niekada nesimokiau jokioje kulinarijos mokykloje (išskyrus kelis kursus Kulinariniame Amerikos institute Niujorko valstijos šiaurėje kiek vėliau).
Pasirinkau sodininkystės studijas Naujosios Zelandijos Linkolno universitete. Kai ruoši maistą, nepaprastai praverčia žinios apie tai, kaip auga augalai.
Sakoma, kad su metais žmogus grįžta prie savo šaknų. Bandydami atkurti paprastas, iš vaikystės atsineštas tradicijas, mes sugebam džiaugtis savo gyvenimais ir šeimomis. Šiandien mano šeima neįsivaizduoja gyvenimo be namie užauginto ir paruošto maisto. Jis mus jungia, tegu ir per pačias menkiausias smulkmenas, su gamtos ritmu. Kai po sunkios darbo dienos klajoju po sodą ir ieškau, ką patiekti šeimai vakarienės, patiriu didžiulį pasitenkinimą. Kaip ir atlikdama kasdienį ritualą, kai dengiu stalą, uždegu žvakes, ir mes visi susėdam pasidžiaugti paprastu, šviežiai paruoštu maistu.
Dvidešimt profesionalaus darbo virtuvėje metų mane išmokė, kad sėkmė neįmanoma ne tik be geros kokybės maisto produktų, bet ir be pasitikėjimo savimi. Visi mano receptai yra nuodugniai, profesionaliai patikrinti mūsų virtuvėje, nes jūs turite gauti paprastą ir jokio streso nekeliantį rezultatą. Aš noriu būti jūsų vedlė. Noriu dalytis savo žiniomis, įgūdžiais ir patirtimi, kad maisto ruoša jums teiktų kuo daugiau pasitenkinimo ir džiaugsmo. Maisto kalba yra universali – visi juo galim dalytis ir mėgautis. Nesvarbu, koks sezonas, biudžetas ar draugija, geras maistas tinka visiems“, - sako Annabel.
