„Su kriminaline policija man reikalų turėti neteko, bet filmuojantis supratau, kad kriminalistas toks pat žmogus, kaip ir visi šalia esantys, tiesa, pats tokio darbo dirbti, ko gero negalėčiau, - nuoširdžiai prisipažįsta E.Stankevičius, - niekada nemėgau konfliktų, niekada nemėgau ginklų, nors rankose yra tekę laikyti ir automatą.“
Per dieną apie keturis filmus įgarsinančiam E. Stankevičiui teko peržiūrėti ne vieną filmą apie policijos darbą.
„Neturiu mėgstamo herojaus ar filmo. Tai, kas gali būti įdomu žiūrovui, priklauso nuo to, kokio emocinio fono jam tuo metu reikia: norėdamas smagiai porą valandų praleisti prie televizoriaus, žiūrovas greičiausiai rinksis filmą, kuriame policininką vaidins Edis Merfis (vakar su juo filmą įgarsinau), bet sutikus tokį realiame gyvenime ko gero dauguma mūsų iš klumpių išvirstų, - šypsosi žinomo televizijos balso savininkas, - pats asmeniškai policininką suvokiu kaip draugą, bet filmuose mėgstu kietus, vyriškus ir nenusišnekančius pareigūnus“.
Tiriant nusikaltimą E.Stankevičiui teko susidurti su situacija, kai dėl teigiamo įvaizdžio populiarus politikas sutinka mokėti dideles sumas, kad tik žiniasklaidoje nepasirodytų jokia jį kompromituojanti informacija. Ar pačiam kada nors teko susidurti nepatogioje situacijoje dėl to, kad žmonės tave žino?
„Nesureikšminu šito, nors balsą atpažįsta dažnai, kažkokiose situacijose žmonės tiesiog maloniau bendrauja nei įprastai - tai žmogiškas smalsumas. Vienintelis neigiamas aspektas - pikti ar negatyvūs komentarai po eiline žinute apie tave viešojoje erdvėje, - sako jis, - niekada neskaitau jų pats, tiesiog draugai taip apie mane sužino daugiau. Juokauju, žinoma. Apskritai man žinomumas atrodo toks pat nereikšmingas dalykas, kaip ir buvimas nežinomu.“
