Legendinę „Warner Bros.“ studiją įkūrusius brolius supjudė turtų troškulys

Warnerių šeima buvo gausi – šeši broliai ir trys seserys. Iš jų į kino pramonės istoriją pateko tik keturi: Harry (1881–1958), Albertas (1884–1967), Samuelis (1887–1927) ir Jackas (1892–1978).

Tikroji Warnerių pavardė – Wonsalai. Bent jau tokią turėjo jų tėvas Benjaminas, batsiuvys, 1859 metais gimęs ir gyvenęs Rusijos imperijai priklausančioje Lenkijos dalyje esančiame mažame žydų kaimelyje Krasnosielce (Krasnastove), netoli dabartinio Ostrolenkos miesto.

Pavargęs nuo skurdo ir nežinios Benjaminas išvyko į Ameriką, o pakeliui pavardę pasikeitė į Warnerio – taip vyras prisistatė imigracijos pareigūnams, su tokia pavarde įžengė ir į svajonių žemę.

Apsistojęs Baltimorėje B.Warneris vertėsi batsiuvio amatu. Ten jis sugalvojo tais laikais neįprastą verslo modelį – klientas galėjo palaukti, kol jo apavas greitai sutaisomas.

Po metų Benjaminas pasikvietė į Ameriką likusią šeimą – žmoną su dukra ir vyriausiuoju sūnumi Moze Hiršu, kurio vardas Amerikoje irgi pasikeitė. Vaikinas tapo Harry Morrisu.

Amerikoje Warnerių šeima gerokai pagausėjo – kelias vasaras iš eilės į pasaulį atkeliavo po kūdikį. Čia gimė sūnūs Albertas (Abraomas), Henry, Samuelis (Šmulis), dukros Rosie ir Fannie. Kaip ir derėjo neturtingų imigrantų vaikams, visos Warnerių atžalos, sulaukusios tinkamo amžiaus, eidavo uždarbiauti į gatvę – pardavinėti laikraščių ir valyti batų.

Tėvas, nebeišmanydamas, kaip išlaikyti gausią šeimą, griebėsi tais laikais madingo verslo – prekybos puodais ir keptuvėmis. Jis nugirdo, kad Kanadoje tokius rakandus galima pelningai išmainyti į kailius, tad visa šeima persikėlė į Kanadą.

Ten Warneriai praleido dvejus metus. Per tą laiką gimė dar du vaikai. Galų gale Benjamino partneris dingo su visais puodais ir kailiais. Tėvai su devyniais vaikais grįžo į Baltimorę. Šeimos galva vėl ėmėsi batsiuvio amato.

1896 metais penkiolikmetis sūnus Harry, pramokęs batsiuvystės, persikėlė į Jangstauno miestą Ohajo valstijoje ir atidarė savo dirbtuvę bei atsarginių dviračių detalių parduotuvę. Paaugliui sekėsi, tad netrukus visi šeimos nariai, dešimt žmonių, patraukė paskui jį.

Tačiau konkurentai nukopijavo tėvo Benjamino sugalvotą verslo modelį, batai tais laikais taip pat buvo siuvami patvarūs, tad dirbtuvė bankrutavo. Harry buvo priverstas vėl apsigyventi sausakimšame šeimos bute. Ištuštėjusioje dirbtuvėje tėvas atidarė bakalėjos parduotuvę, todėl šeima bent jau kurį laiką galėjo pramisti.

Žydai – linksma ir išradinga tauta. Taigi Albertas užsiėmė muilo pardavimu, o Harry tapo mėsos gaminių išvežiotoju.

Jauniausiasis brolis Jackas, gimęs Kanadoje, buvo žaismingas vaikas. Jis nuo mažens dainavo ir šoko masiniuose miesto renginiuose bei karnavaluose.

Berniukas visus žavėjo retu ir gražiu sopraninu, tad nuolat sulaukdavo kvietimų padainuoti. Pasivadinęs Leonu Zuardo, penkiolikametis Jackas netgi kuriam laikui buvo išvykęs dainuoti į kitus miestus.

Jis buvo nusprendęs tapti artistu, tačiau visus uždirbtus pinigus išviliojo kažkoks „maestro iš Italijos” – pažadėjo 50 dainavimo pamokų ir dingo.

Brolis Samuelis taip pat užsiėmė prekyba – siūlė ledainių savininkams ledų puodelius. Be to, buvo ugniagesys. Kai kolega parodė Thomo Edisono išrastą kinetoskopą, Samuelis labai susižavėjo judančiais paveikslėliais. Vaikinas pramoko dirbti su projektoriumi, metė ugniagesio darbą ir tapo operatoriumi Jangstauno atrakcionų parke.

Kino filmais užsidegęs Samuelis įkalbėjo tėvą užstatyti lombarde paskutinį šeimos turtą – laikrodį su grandinėle bei seną kuiną Bobą, kad galėtų įsigyti nuosavą projektorių „Model B”.

Kartu su projektoriumi Samuelis nusipirko filmą „Didysis traukinio apiplėšimas” – dviejų su puse kilometro ilgio juostą. Tai buvo pirmasis pasaulyje meninis filmas su siužetu. Juostą peržiūrėję kiti broliai taip pat metėsi į kiną.

Jie išsinuomojo tuščią sandėlį ir pradėjo rodyti šį filmą. Į darbą kibo beveik visa šeima: sesuo Rosie grojo pianinu, Harry rinko pinigus, Samuelis suko projektorių, o Jackas dainavo per pertraukas – kol parodyta juosta buvo sukama atgal.

Kinas tapo sensacija. Per savaitę broliai uždirbo 300 JAV dolerių – daugiau nei jų tėvas prekiaudamas per mėnesį.

Netrukus Samuelis su Albertu išvyko į gastroles su projektoriumi ir „Didžiuoju traukinio apiplėšimu”. Broliai keliavo per angliakasių miestelius Pensilvanijoje ir Ohajuje (kaip mūsų rašytojas Juozas Baltušis, aprašęs šį savo gyvenimo epizodą knygoje „Su kuo valgyta druska”).

Tai buvo sėkminga kelionė, tik juosta nuo dažno sukinėjimo pirmyn atgal visiškai susidėvėjo. Galiausiai broliai apsistojo Niu Kaslo mieste Pensilvanijoje – ten jų demonstracija surinko daugiausia pinigų.

Netrukus Harry pardavė savo dviračių parduotuvę. Už gautus pinigus 1905 metais broliai Warneriai Niu Kasle atidarė savo pirmą kino teatrą, pavadintą „Cascade”. Kėdžių kino salei paskolino vietinis karstadirbys. Broliai rodydavo Pitsberge išnuomotus filmus.

Tai priminė tikrą šou: kol juostos buvo atsukamos, Jackas scenoje dainuodavo ir deklamuodavo eilėraščius. Tai, beje, buvo sugalvota siekiant išvaikyti žiūrovus ir taip atlaisvinti kėdes kitam filmo seansui. Kino teatras veikė sėkmingai, todėl netrukus broliai įsigijo antrą, o 1907 metais jų turėjo net penkiolika.

Harry su Albertu užuodė, kur sukasi tikrieji pinigai, tad persikėlė į Pitsbergą ir ten įkūrė filmų platinimo kompaniją „The Duquesne Amusement Supply”.

Iki 1908 metų Warneriai jau turėjo 200 pavadinimų filmų ir sėkmingai nuomojo juos visoje Vakarų Pensilvanijoje. Tai buvo pirmas kartas jų gyvenime, kai turėjo išties nemažai pinigų.

Tuo metu kino teatrai Amerikoje dygo kaip grybai po lietaus – bet kuris apleistas pastatas virsdavo kino teatru. Tad filmų platintojai krovėsi nemažus turtus.

„Iš gerų dienų gero nelauk”, – rašoma Talmude. Nelaimė netruko ateiti – pas Warnerius apsilankė kino filmų platinimo monopolininko Th.Edisono agentai ir pareikalavo parduoti savo verslą arba mokėti milžiniškus mokesčius už licenciją.

Broliai Warneriai nebuvo nei tokie turtingi, nei stiprūs, kad galėtų pasipriešinti, todėl pardavė magnatui savo kompaniją už 10 tūkst. JAV dolerių ir grįžę į Jangstauną ėmė sukti galvas, ką daryti toliau.

Samuelis nusprendė griebtis išmėgintos veiklos – keliauti su kino projektoriumi, bet keičiant filmų rodymo vietas, kad nesusektų Th.Edisono agentai. Jis gavo filmą „Dante pragaras” ir nutarė, kad kartu turi vykti Jackas. Samuelis skaitė ištraukas iš Dante Alighieri poemos.

Idėja pasiteisino – broliai uždirbo 1500 JAV dolerių. Bėda ta, kad pinigus vaikinai pralošė kauliukais Niujorke.

Jangstaune likę Harry ir Albertas nusprendė, kad atėjo laikas patiems kurti filmus. Jie rado studijai tinkamą apleistą salę Sent Luise. Netrukus keturi broliai vėl leidosi per šalį ieškoti laimės naujoje srityje.

Pakeliui Jackas parašė scenarijų filmui „Pavojai lygumose”. Samuelio režisuojamą darbą broliai nufilmavo per tris dienas. Įkūrę įmonę „Warner Features” broliai pabandė filmą įsiūlyti kino teatrams. Žinoma, niekam jis nebuvo įdomus. Kaip ir antrasis, nufilmuotas toje pačioje pašiūrėje, – „Meksikos pasienio plėšikai”.

Išgirdę apie Holivudą, kuriame nesavivaliavo Th.Edisonas, broliai pabandė grįžti į filmų platinimo verslą – šį sykį Pietų Kalifornijoje. Th.Edisono rankoms nesiekiant Kalifornijos, jų verslas vėl suklestėjo.

„Warner Features” daug uždirbo iš Europoje sukurto filmo „Karo našlės”, už kurį sumokėjo visus turimus ir pasiskolintus 50 tūkst. JAV dolerių platinimo teisėms Kalifornijoje, Nevadoje ir Arizonoje.

Kai sėkmė apsuko galvas, Warneriai paklojo 100 tūkst. už filmą apie Amerikos pilietinį karą – „Krizė”. Tuo metu JAV kaip tik įsivėlė į Pirmąjį pasaulinį karą, todėl žmonės nesiveržė žiūrėti filmo apie karo baisumus.

„Krizę” ištiko tikra krizė, o Warneriai prarado visus savo pinigus.

Kol broliai liūdėjo Kalifornijoje, Harry Niujorke už paskutinius 15 tūkst. JAV dolerių nusipirko teises statyti filmą pagal knygą „Paveldėtos aistros”. Juosta buvo nufilmuota per penkias savaites. Beje, dar vykstant darbams režisierius pabėgo su viena aktore, todėl Jackui pačiam teko baigti filmą jau montažinėje.

Genialumas paremtas paprastumu. Jau nufilmuotas ir išryškintas scenas Jackas sukaišiojo pačioje filmo pabaigoje antrą kartą – taip darbas buvo baigtas.

Nors gudrybės niekas nepastebėjo, ir šis brolių Warnerių filmas nieko gero neatnešė – vos pavyko susigrąžinti investicijas.

Sėkmė aplankė tik 1918 m. – ketvirtasis „Warner Features” filmas „Mano ketveri metai Vokietijoje”, sukurtas pagal buvusio JAV ambasadoriaus Vokietijoje atsiminimus (knyga buvo bestseleris, todėl broliams už filmo teises teko pakloti 50 tūkst. JAV dolerių) surinko įspūdingas pajamas – 1,5 mln. dolerių. Atidavus visas skolas broliams liko 130 tūkst. dolerių pelno.

Dabar jie jau turėjo pinigų savo studijai. Taip 1919 metais Holivude išdygo „Warner Brothers West Coast Studios”, ne pati didžiausia ir ne pati geriausia studija.

Broliams dar ilgai nepavyko prisivilioti garsių režisierių ir gerų aktorių, juolab kad pagrindines pajamas jie gaudavo iš filmų platinimo.

Tik 1923 m. buvo įkurta „Warner Brothers Pictures, Inc.”. Tai lėmė sprendimas keisti strategiją ir imtis statyti filmus. Tada šalies ekranuose ir atsirado dabar visiems žinomas skydas su raidėmis WB. Jo autorius Jackas, kaip ir dauguma to meto amerikiečių, žavėjosi karališkaisiais britų simboliais ir pavadinimais. Skydas turėjo simbolizuoti gerus jausmus keliantį riterišką ryžtą.

Naujoje kompanijoje broliai galutinai pasiskirstė ir pareigomis: Harry Niujorke prižiūrėjo kino teatrus ir filmų platinimą Rytinėje pakrantėje, Albertas (iš visų brolių daugiausia laiko skyręs mokslams) tapo iždininku, o Jackas ir Samuelis rūpinosi menine bei kūrybine studijos veikla.

Į Holivudo žemėlapį „Warner Brothers” pateko su serialu „Rintintinas” – istorija apie vokiečių aviganį, kurį į Ameriką parsivežė iš karo grįžtantis kareivis. Šuo Rintintinas debiutavo filme „Kur prasideda Šiaurė”. Juosta buvo tokia populiari, kad Warneriai nusprendė kas savaitę kurti po filmą apie šį keturkojį, o jo šeimininkui už vieną juostą mokėti 1000 dolerių.

Rintintinas tapo studijos žvaigžde – nuo scenarijų apie jį rašymo prasidėjo ir „20th Century” įkūrėjo Darrylo Zanucko kelias kino pasaulyje. Harry sakydavo, kad „šis šuniukas yra protingesnis nei dauguma mūsų studijos komikų”.

„Rintintino” sėkmė padėjo pasirašyti sutartis su gerais aktoriais ir režisieriais. Tad 1924-aisiais „Warner Bros.” filmas „Vedybinis ratas” tapo sėkmingiausia metų Holivudo juosta.

Netrukus broliai Los Andžele įsteigė ir savo radijo stotį. Būtent iš jos vėliau išaugo „Warner Music” padalinys. Šioje stotyje savo karjerą pradėjo ir būsimasis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas.

Didžiausias brolių Warnerių nuopelnas kino pramonei, žinoma, buvo garsinis kinas. 1925 metais Samuelis ir Harry pirmieji išgirdo Niujorke įkurtoje kompanijoje „Bell Laboratories” nerišlius garsus, suderintus su judančiu vaizdu. Jie taip užsidegė naujove, kad netrukus įsigijo kompaniją „Vitaphone”, tobulinančią šią technologiją.

Vis dėlto ne visi Warneriai buvo tokie entuziastingi dėl garsinio kino. Kartą Jackas mestelėjo: „Kas, po velnių, norėtų girdėti aktorius kalbančius?”

Galiausiai susitarti pavyko ir 1926 metais „Warner Bros.” išleido filmą „Don Žuanas”, vis dar nebylų, bet jo pradžioje buvo šiek tiek įrašytų muzikos garsų. Specialiai šios juostos premjerai kompanija Niujorke nusipirko kino teatrą ir pervadino į „Warner Theatre”.

Investicijos į „Don Žuaną” neatsipirko, nes kitų Amerikos kino teatrų savininkai nelabai suvokė, kam to reikia. Orkestrai, grojantys per filmą, buvo paprasčiau.

Lūžis įvyko 1927 metais, kai „Warner Bros.” išleido „Džiazo dainininką” (The Jazz Singer) su Alu Jolsonu. Filme dialogų nebuvo, bet skambėjo įrašytas A.Jolsono dainavimas. Šį kartą pranašumų įrodinėti nereikėjo – juosta sulaukė komercinės sėkmės (uždirbo 3 mln. JAV dolerių pelno) ir pradėjo kalbančių paveikslėlių erą.

Broliai Warneriai nedalyvavo „Džiazo dainininko” premjeroje, nes išvyko į Samuelio laidotuves. Keturiasdešimtmetis mirė nuo sinusito likus trims dienoms iki filmo pasirodymo. Tai buvo didelė tragedija šeimai, o ypač Jackui, kuris buvo labiausiai prisirišęs prie Samuelio.

Nuo tos dienos J.Warneris labai pasikeitė, o gandai apie jo žiaurumą pasklido po visą Holivudą. Žmonės kalbėjo, kad Jackas nepatinkančius darbuotojus atleisdavo dar iki pusryčių. Jis atleido ir savo sūnų iš pirmosios santuokos, kurio autobiografijoje net neminėjo. Jis atleido ir Rintintiną.

1928 metais „Warner Bros.” išleido „Niujorko šviesas” – pirmąjį pasaulyje visiškai įgarsintą filmą. Su juo kino pramonė pasikeitė praktiškai per naktį.

1929-ųjų pabaigoje jau visas Holivudas kūrė garsinius filmus. Tais pat metais „Warner Bros.” pristatė pasauliui dar vieną naujovę – spalvotą filmą „Šou”. Kitas tų metų studijos filmas „Brodvėjaus barakudos” buvo neįtikėtinai populiarus – žiūrovai dėl jo į kino teatrus plūdo 10 metų.

Garso technologijos brolius Warnerius pavertė milijonieriais (vėliau juos nurungė Williamo Foxo „Movietone”). Jie persikėlė į prašmatnesnę studiją Barbenke (ją galima pamatyti dabartinėse „Warner Bros.” vinjetėse) ir 1930 metais atidarė įrašų studiją „Warner Music”, superkančią radijo ir garso technologijų patentus.

Jie taip pat pirmieji pagal D.Zanucko idėją pradėjo statyti biografinius filmus (pirmasis buvo „Disraeli”). Šio žanro juostos sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Kaip ir filmai apie gangsterius, kuriuos taip pat kurti pradėjo „Warner Bros.”.

Viską sujaukė Didžioji depresija. Kompanija staiga pradėjo prarasti pinigus, negana to, buvo nužudytas jų pagrindinis bankininkas. Harry sūnus, „Warner Music” vadovas, mirė nuo danties infekcijos. Tik 1933 metais išleistas legendinis miuziklas „42-oji gatvė” išgelbėjo „Warner Bros.” nuo bankroto.

Vis dėlto brolių Warnerių bėdos tuo nesibaigė. 1935 metais mirė jų tėvas Benjaminas, gaisras sunaikino didžiąją dalį studijos, o Harry stojo prieš teismą apkaltintas sąmokslu ir machinacijomis, siekiant įsigyti kino teatrų tinklą Minesotoje.

Po Holivudą ėmė sklisti paskalos apie Jacko neištikimybę žmonai. Tai labai erzino vyresnėlį Harry (jis buvo geras judėjas, vedęs dar 1907 m. ir priglobęs Samuelio dukrą reikšmingu vardu Lita – „Lietuva”, nors jos motina buvo katalikė). Santuokinė neištikimybė, anot Harry, buvo šlykščiausia nuodėmė. Jis taip užsirūstino ant brolio dėl skyrybų su pirmąja žmona, kad net nėjo į antrąsias šio vestuves 1936 m.

Tačiau Jackas tebebuvo studijos kūrybos vadovas. Būtent jo dėka „Warner Bros.” suklestėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Kompanija vėl pelnė pasaulinę šlovę filmu „Kasablanka” (Casablanca).

1944 m. Harry pastangomis „Warner Bros.” pradėjo leisti animacinius filmus. Beje, Jackas į tai žiūrėjo abejingai ir ilgai manė, kad Peliukas Mikis yra jų herojus.

Po Antrojo pasaulinio karo būtent animaciniai herojai Triušis Banis, Antinas Dafis, visčiukas Tvitis, Sylvesteris ir Kiaulytė Pigė tapo pagrindiniais „Warner Bros.” įvaizdžio simboliais, daugeliui žiūrovų pažįstamais jau nuo mažens.

Po karo kompanijos laukė nauji iššūkiai. Iš pradžių „Warner Bros.”, kaip ir kitos didžiosios Holivudo studijos, prarado savo kino teatrus.

Atsiradusi televizija reikalavo naujų kino formų. Ja tapo 3D formatas. Jis brangiai kainavo, bet Jackui atrodė, kad tai vienintelis efektyvus būdas konkuruoti su televizija. Tačiau išleidusi 3D filmą „Vaško namai” „Warner Bros.” nutraukė investicijas į šią technologiją.

1956 metais broliai Warneriai paskelbė parduodantys savo kompaniją. Tada ir įvyko tai, kas juos sukiršino galutinai. Jaunėlis Jackas slapta susitarė su Niujorko bankininkais – jų sindikatas išpirko Jackui jo brolių akcijas. Taip J.Warneris staiga tapo vienvaldžiu kompanijos savininku ir pasiskyrė jos prezidentu.

Jau buvęs kompanijos prezidentas Harry tai sužinojo iš laikraščių. Vyrą ištiko širdies smūgis. Jis dar pragyveno porą metų, bet per juos broliui neištarė nė žodžio.

Harry mirė 1958 m. nuo širdies smūgio. Artimieji kaltino Jacką.

Brolis Albertas gyveno ilgiau – iki 1967 metų, tačiau su Jacku irgi daugiau nieko bendra nenorėjo turėti.

Jackas dėl to nesisielojo. „Jei aš jaučiuosi teisus bent 51 procentą, manęs niekas nesulaikys”, – sakydavo jis.

„Man tai nė kiek nerūpi”, – leptelėjo Jackas, išgirdęs apie brolio Harry mirtį, tačiau labai didžiavosi tuo, kad užuojautą jam pareiškė tuometis JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris.

Jackas ir toliau gyveno plačiai. Daugiausia laiko jis praleisdavo Prancūzijoje ir Monake, ūžaudamas kazino ir draugaudamas su Europos karališkųjų šeimų atstovais.

1966 metais jau paliegęs J.Warneris pardavė savo studiją Kanados investuotojams už 32 mln. JAV dolerių, bet liko jos prezidento kėdėje. Kompanija buvo pervadinta „Warner Bros.–Seven Arts”.

Iš kino verslo J.Warneris pasitraukė 1969-aisiais. 1974 m. jis patyrė infarktą ir paskutinius ketverius gyvenimo metus praleido aklas bei paralyžiuotas.

Po mirties Jackas buvo pavadintas paskutiniuoju auksinio Holivudo amžiaus mohikanu, kai didžiosios studijos diktavo rinkos sąlygas, gniuždydamos bet kokią nepriklausomų kino kūrėjų iniciatyvą. J.Warnerio mirties dieną kino pramonė buvo visiškai pasikeitusi.

„Warner Bros.” dar ilgai keliavo iš rankų į rankas, o galiausiai 1986 metais ją įsigijo Tedas Turneris.

Susitelkusi šeima pajėgi įveikti sunkiausias kliūtis, tačiau aklas valdžios ir pinigų siekis jos narius gali paversti mirtinais priešais. Tai liudija vienos didžiausių senojo Holivudo studijų „Warner Bros.” istorija.