Šią savaitę Lietuvos kino teatruose pradėta rodyti juosta „Laiškai Sofijai” apie garsiojo lietuvių menininko gyvenimą, nors pasiekti finišo tiesiąją filmo kūrėjui tikrai nebuvo lengva, rašo "TV antena".
Menininko vaidmenį filme atliko jo proanūkis – pianistas Rokas Zubovas, su kuriuo BBC dokumentinių filmų režisierius R.Mullanas pažįstamas jau keliolika metų. M.K.Čiurlionio mylimąją Sofiją – aktorė Marija Korenkaitė.
Susirinkę į filmo pristatymą režisierius ir aktoriai atrodė kiek įsitempę. Kai prieš keliolika metų R.Mullanas užsikrėtė filmo idėja, nė nenujautė, kad ją įgyvendinti bus taip sunku.
„Į Kauną atvykau kaip „Caritas” savanoris – buvau pakviestas kelias savaites skaityti paskaitų Vytauto Didžiojo universitete. Tai buvo vasarą, atsivežiau tik lengvų drabužių, o kaip tyčia labai atvėso oras.
Pasišildyti eidavau į greta esantį Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų. Kartą kuratorė manęs paklausė, ar nenorėčiau apžiūrėti jo paveikslų ekspozicijos. Iš pradžių žinojau tik tai, kad jis buvo kompozitorius. Susižavėjau, atsirado vaidybinio filmo idėja”, – pasakojo 58-erių R.Mullanas.
Šiandien jis sako nebeketinantis grįžti prie dokumentikos, Lietuvoje jau susuko du vaidybinius filmus, planuoja kurti ir trečiąjį. Tačiau neslepia ir kartėlio – filmo apie M.K.Čiurlionį, kurį ketinama rodyti ir užsienyje, nepanoro paremti lietuviai.
„Rokas man sakė: kartais aš nesuprantu lietuvių politikų ir biurokratų. Dabar man aišku, ką jis turėjo omenyje”, – pokalbį pradėjo R.Mullanas.
– Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkti neprofesionalų aktorių – šiokia tokia avantiūra. Ar nebuvo sunku dirbti su Roku? – paklausiau režisieriaus.
– Pirmoji scena, kurioje jis vaidino, buvo nufilmuota Filharmonijoje. Jis dirigavo orkestrui, muzikantams kalbėjo apie Druskininkus, gamtą, miškus. Jis puikiai pasirodė. Tai buvo gana ilgas dialogas, Rokas viską atliko aistringai ir tobulai.
Su juo dirbti man buvo taip pat lengva, kaip ir su Marija. Buvo akimirkų, kurios Rokui buvo nelengvos, ir jis to neslėpė. Bet viskas, ko jam tokiais atvejais reikėjo, – šiek tiek laiko ir kelių Marijos patarimų.
Aš pažįstu Roką daug metų. Žinau – jei užsispiria, tikrai viską padaro gerai. Jis nuėjo susitikti su savo buvusiu dramos dėstytoju, paklausė kitų nuomonės, pasikalbėjo su manimi – ir viskas išėjo gerai.
Turėjau įvairių minčių dėl šio vaidmens atlikėjo. Galvojau ir apie aktorių, ir apie profesionalų pianistą. Nėra nieko juokingesnio nei aktorius ekrane, apsimetinėjantis, kad moka groti muzikos instrumentu.
Kai apie tai pakalbėjau su Roku, jis pasakė: vienintelis pianistas, kuris vaidins Čiurlionį, gali būti aš (R.Zubovas sako neprisimenantis tokio pokalbio – Red.). Taip ir nusprendėme.
Jis labai atsidavė vaidmeniui, numetė daug svorio, nustojo valgyti mėsą. Puikiai išmokdavo tekstą.
Kviesti neprofesionalius aktorius nėra naujiena. Pavyzdžiui, britų režisierius Kenas Loachas – jo filmuose vaidina daugelis mėgėjų. Ir jiems puikiai sekasi.
– Filmo pristatymo spaudos konferencijoje sakėte, kad lietuviai netikėjo jūsų idėja. Su kokiais sunkumais jums teko susidurti?
– Pradėjome kurti filmą du sykius. Ir du sykius turėjome sustoti. Pavyzdžiui, iš pradžių M.K.Čiurlionį turėjo vaidinti aktorius Andrius Žebrauskas, o Sofiją – Dalia Michelevičiūtė.
Pradėjome kurti filmą, bet baigėsi pinigai. Tada Kultūros ministerija pasakė, kad gali skirti mums finansavimą. Bet neskyrė. Vilniaus meras žadėjo skirti pinigų, bet neskyrė.
Sustodavau, užsiimdavau kitais projektais. O tada vėl bandydavau pradėti iš naujo. Visi man sakė, kad esu kvailys, kad man nepavyks, kad niekas nepadės.
Bet man buvo svarbu padaryti darbą iki galo. Man, kaip žmogui iš šalies, M.K.Čiurlionis yra neįtikėtinai įdomi figūra. Todėl neketinau pasiduoti, nors visi mano draugai tiek iš Anglijos, tiek iš Lietuvos sakė, kad veltui švaistau laiką.
Prisimenu tas kalbas. Man sakė: Robertai, ministrai čia nuolat keičiasi, daug pažada, bet nieko neduoda. Buvo tiek daug negatyvumo!
Pavyzdžiui, nuėjau susitikti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu – juk jis taip domisi M.K.Čiurlioniu. Bet iš jo nesulaukiau pagalbos.
– Ką turite omenyje?
– Susitikome parlamente, bet jis kalbėjo labai aptakiai. Paklausiau, ar galiu tikėtis jo palaikymo savo idėjai. Jei prisimenu teisingai, jis pasakė: na, mes visi palaikome Čiurlionį. Kitaip tariant, „nepadėsiu tau”.
Paskui prasidėjo įdomūs dalykai. Kai ėmiau ieškoti privačių investuotojų Lietuvoje, dauguma jų sakė – įdomus projektas, bet mes turime atsiklausti V.Landsbergio. Jei jis pritars, duosime jums pinigų. Pinigų negavome. Išvados peršasi pačios.
Žmonės sako, kad V.Landsbergis – svarbiausias autoritetas M.K.Čiurlionio klausimais. Bet juk tai, ką aš sukūriau, nėra knyga apie jo muziką. Mes rodome M.K.Čiurlionį kaip dailininką, muzikantą, kompozitorių, mylintį vyrą, tėvą, taip pat jo pakrinkančią protinę sveikatą.
Jei V.Landsbergiui mano idėja nepatiko, galėjo taip ir pasakyti. Tiesą sakant, jaučiau, kad jis – lyg debesis, kabantis virš šio filmo.
– R.Zubovas, paklaustas apie save ir prosenelį, sakė besitikintis, kad skirtumų tarp jų daugiau nei panašumų. Kaip manote, kodėl?
– Reikia suprasti, kad tai nėra dokumentinis filmas. Daug kas klausia, kodėl filmo siužete yra epizodas, kuriame Čiurlionį su dviem rusų moterimis rodome Sankt Peterburge.
Jūs, lietuviai, jį paverčiate kone šventuoju. Gal dėl to žmonės ir nenori kurti filmų apie jį. Jums tikriausiai mielesnis jo portretas Kauno muziejuje, bet juk jis buvo žmogus – iš kūno ir kraujo.
Mano suvokimu, M.K.Čiurlionis buvo menininkas, moterys jį mylėjo, jis tikriausiai mylėjo moteris. Gal turėjo daug meilužių. Galbūt mėgo rūkyti ir išgerti. O gal ir ne. Juk tai buvo prieš šimtą metų.
Juk, pavyzdžiui, buvęs Prancūzijos prezidentas Francois Mitterand’as turi nesantuokinę dukterį, kurią sugebėjo nuslėpti du dešimtmečius. Tai buvo XX amžiuje. O ką mes iš tikrųjų žinome apie M.K.Čiurlionio asmeninį gyvenimą? Nieko.
Gal būtent tai Rokas ir turėjo omenyje. Gal jis norėtų savo prosenelį pavaizduoti kitaip.
Aš jau sulaukiau kritikos dėl istorinių neatitikimų, bet juk tai nėra dokumentinis filmas. Nekėliau sau tikslo griežtai laikytis faktų.
Filmo veiksmas vyksta prieš daugiau nei šimtą metų. Ar kuris kritikas yra tokio amžiaus ir tiksliai prisimena, kas ten buvo?
Tai, ką manome žinantys apie M.K.Čiurlionį, nebūtinai yra tiesa. Mano tikslas buvo perteikti šio menininko dvasią. Manau, tai pavyko – parodėme įdomių paveikslų autorių, neįvertintą kompozitorių, mylintį savo žmoną, išgyvenantį dėl priespaudos, mirštantį nesulaukus savo dukters gimimo.
– Kalbama, kad jaunoji lietuvių karta ne itin domisi M.K.Čiurlioniu.
– Gali būti, bet šešiolikmečiai britai mažai domisi Williamu Shakespeare’u. Tačiau tai nieko nekeičia, jis – vienas geriausių visų laikų rašytojų.
Pastebiu, kad lietuviai nesuvokia, koks kultūros turtas yra M.K.Čiurlionis. Gaunu laiškų iš Australijos, JAV, Italijos – žmonės klausia, kada galės pamatyti filmą. Lietuvoje tokio šurmulio lyg ir nėra.
– Prieš metus sakėte, kad filmas vadinsis „Žvaigždžių sonata”.
– Taip. Tai buvo maža gudrybė. Pavadinimą „Laiškai Sofijai” turėjau nuo pat projekto pradžios. O kai dėl finansavimo atsimušėme į sieną, teko pagudrauti. Pakeičiau pavadinimą, dar kartą kalbėjomės dėl pinigų. Pamaniau, kad Kultūros ministerijos žmonės galbūt antru bandymu atkreips dėmesį. Nepavyko, bet pabandyti turėjome.
Pavadinimas „Laiškai Sofijai” šiam filmui tinka geriausiai. Juk įvykių centre – ne tik M.K.Čiurlionis, bet ir jo gyvenimo moteris. Jos vaidmuo – labai svarbus.
Prieš pusantrų metų, kai filmavome pirmąsias scenas, Sofiją vaidino kita aktorė – Inga Mikutavičiūtė. Bet dėl įvairių priežasčių kartu dirbti nepavyko, kai kurias scenas teko perfilmuoti iš naujo.
Tada į vaidmenį pretendavo šešios aktorės, iš jų geriausiai tiko Marija.
– Ji vaidina ir kitame jūsų filme, kurį jau susukote.
– Ji – gera aktorė. Filmuojant „Laiškus Sofijai” man tik porą sykių teko pasakyti pastabų aktoriams. Didžiąją laiko dalį aktoriai žinojo, ką daro.
Marija puikiai dirbo, perteikė platų emocijų spektrą. Palaukite, kol pamatysite filmą „Gitel”, jame ji atrodo lyg prancūzų aktorė iš septintojo dešimtmečio. Kamera tiesiog ją mėgsta.
Tai bus filmas apie merginą, išgyvenusią holokaustą. Ji – iš Kauno, visa jos šeima išžudyta, išskyrus jos brolį.
Ji atsiduria Kuibyševe. Veiksmas vyksta 1969-aisiais ir pasakoja apie pirmąją jos kelionę atgal į Lietuvą, iš kurios išvyko vaikystėje – kad suprastų, kas iš tiesų įvyko. Ji nuolat prisimena 1941-uosius.
Manau, filmas sulauks įvairių nuomonių, nes jame kalbėsime apie žmones, kurie Lietuvoje bendradarbiavo su naciais ir žudė žydus. Jiems skyriau daug dėmesio, nes jie tikrai egzistavo. Suprantu, kad daug kam tai gali nepatikti, šia tema šioje šalyje sunku kalbėti, bet tokia istorija.
Dabartinė karta neturi su tuo nieko bendra. Bet žinome, kad žydų požiūris į Lietuvą – iki šiol sudėtingas.
Kita vertus, Marijos vaidinamą žydę filme išgelbėja moteris katalikė, tad tai nėra vienpusė istorija. Be to, filmo siužete svarbus vaidmuo tenka meilei.
Vis dėlto kai kuriems komandos nariams mintis, kad kalbėsime ir apie lietuvių vaidmenį žudant žydus, pasirodė nepriimtina. Vienas žmogus dėl to atsisakė darbo šiame filme.
Man tai atrodė keistoka, nes pasakojame tai, ką visi žino, – kad Devintajame forte žmonės baltais raiščiais žudė žydus.
Beje, dalį filmo pavyko nufilmuoti būtent Devintajame forte.
– Kaip dažnai lankotės Lietuvoje?
– Dabar – ne itin dažnai. Kai kūrėme „Gitel”, čia praleidau dešimt savaičių. Tiek truko pasirengimas ir pats filmavimas.
Nežinau, kiek užtruks mano būsimo filmo darbai. Tai bus trečias filmas, kurį noriu sukurti Lietuvoje. Mane domina galimybė susukti filmą apie dvi dienas – sausio 12-ąją ir sausio 13-ąją. Būtent apie tas 48 valandas, o ne apie visą Sąjūdžio judėjimą ar panašiai.
Apie paprastų žmonių gyvenimą tuo istoriniu laiku. Beje, norėčiau, kad tame filme taip pat vaidintų Marija – jei ji pati sutiks.
Esu pasakęs sau – tai bus paskutinis mano filmas Lietuvoje, sukurtas lietuvių kalba. Kodėl? Labai sunku rasti finansavimą.
Žmonės to gal nesupranta – pinigų filmui „Gitel” gavau Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Afrikoje. „Laiškai Sofijai” finansuoti pinigais iš Didžiosios Britanijos ir Vengrijos. Niekas Lietuvoje nenori tokių projektų paremti, bet mielai skiria pinigų, jei tai filmas apie gangsterius.
Dar sunkiau, nes esu ne iš Lietuvos. Suprantu, gal manimi nepasitikima, bet filmas buvo sukamas Lietuvoje, beveik visa komanda – lietuviai, tie pinigai pateko į Lietuvos ekonomiką. Keista, kad Lietuvos valdžios institucijos to nesupranta.
