„Tėvai buvo muzikai, bet absoliučios klausos gimiau tik aš, - pasakoja Jonas. – Baigiau J. Naujalio muzikos mokyklą ir J. Gruodžio konservatoriją Kaune, tada ir Muzikos akademiją, smuiko klasę. Ilgai grojau pas J. Domarką, pas G. Rinkevičių, turėjau savo kvartetą ir net savo orkestrą, kai dar mokiausi Kaune. O po to atėjau į policiją.“
Profesionalaus muzikanto karjera baigėsi prieš 11 metų, kai J. Kalėda nusprendė dirbti policijoje. Posūkis iš muzikos pasaulio į kriminalistiką buvo radikalus. „Čia daug kam kilo toks klausimas, kodėl aš taip pasielgiau, bet aš nenoriu į tai gilintis, - apie karjeros posūkį nelinkęs atvirauti vyras. - Buvo taip, kaip buvo. Tegu tai lieka man.“
Ir nė karto nesigailėjo. „Jaučiu, kad tai yra mano. Galiu dirbti, darbas man nekelia jokių problemų, - tęsia tyrėjas. - Kur dirbčiau, jei ne policijoje? Nežinau. Jei atvirai, tai nežinau. Man policija nuo senų laikų patiko. Neapkenčiu netvarkos, to, kas vyksta gatvėse. Man nėra nei gėda, nei baisu bet kokiam bachūrui, kuris keikiasi viešoj vietoj, pavyzdžiui, parduotuvėje prie pardavėjos, pasakyti, kad gal susimildamas apsiramink, ką? To užtenka.“
J. Kalėdos žmona Julija Stupnianek-Kalėdienė yra vokalistė, dainuoja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, todėl nuo muzikos pasaulio visiškai pabėgti neišeina, o ir nesinori.
„Su žmona kartais kartu koncertuojame ir dabar, atliekame įvairius kūrinius, daugiausiai - vokalinius“, - pasakoja kriminalinės policijos pareigūnas. Ar su profesionalaus muzikanto karjera jau viskas baigta? „Šito atsakymo sau pats dar nesugalvojau, - sako J. Kalėda ir pripažįsta, kad ilgą laiką negrojus, įgūdžiai pamažu dingsta. „Dabar, atsistojęs nuo stalo su bylomis, N. Paganinio, aišku, nebepagrosiu. O kažkada grodavau. To laiko, kai grojau koncertuose, aišku, šiek tiek gaila, ypač, kai prisimeni, su kokia chebra bendravai, bet gyvenimas tęsiasi.“
Baigęs profesionalaus smuikininko karjerą, J. Kalėda atėjo dirbti į policiją. „Mane pagal gabaritus iš karto paėmė į kriminalinę policiją. O mūsų darbas joje yra toks: ateini ryte, išgeri kavos ir žiūri, kas laukia: reikia ieškoti asmenis, galimai padariusius nusikaltimą, kratas daryti, žulikus suiminėti ir niekas valandų neskaičiuoja.
Su žulikais dirbant reikia turėti ne tik fizinį pasirengimą, bet ir dvasinę pusiausvyrą, nes jie moka kapoti... tenka atsisėst ir pasišnekėti su jais sava kalba. Ne visada taip gražiai. Yra tam tikri darbo niuansai ir su jais reikia susitaikyti.“ Vyras sako, kad jo darbe pasitaiko ir nusikaltėlių moterų. „Su jomis būna sunkiau. Kaip tu su jomis pašnekėsi vyriškai? Jų nusikaltimai yra kitokie, dažniausiai – vagystės.“
Šeima į J. Kalėdos posūkius televizijoje reaguoja ramiai. „Sūnus pripratęs. Tėtis groja, tėtis filmuojasi, tėtis dainuoja. Didžiausias autoritetas jam esu ne aš, o kolegė Lina Lukoševičiūtė. Ją sūnus labai myli. Ypač mėgo, kai buvo blondinė. Dabar, kai ekrane yra tamsesnė, prašo perduoti, kad akinius nusiimtų, plaukus persidažytų“, - šypsosi pareigūnas.
