Pagal vokišką detektyvų modelį sukurta atkuriamojo dokumentinio žanro laida „K11: komisarai tiria“ skirta visiems, pasiilgusiems tikrų televizijos detektyvų.
K11 — tai specialus policijos padalinys, tiriantis vagystes, grobimus, nužudymus, prievartavimus, šeiminius konfliktus, avarijas. Padalinyje dirba keturi komisarai, rašo „Lietuvos rytas“.
Serialo pagrindinius veikėjus komisarus įkūnija šalies vidaus reikalų sistemoje dirbantys ir rezonansines bylas tiriantys pareigūnai. Kiekvienoje serijoje bus ištirtas vis naujas nusikaltimas, o į jo atskleidimą sudėta autentiška pareigūnų patirtis.
Vienas iš projekte vaidinančių komisarų — Vilniaus kriminalinės policijos tyrėjas 33 m. Jonas Kalėda. Per devynerius tarnybos metus šiam pareigūnui ne kartą teko išsitraukti ginklą.
„Seriale rodomi įvykiai yra lygiai tokie pat, kokie atsitinka kasdienybėje. Dažniausi nusikaltimai — turto prievartavimas, plėšimai, vagystės“, — pasakojo pareigūnas, kuriam teko tirti ir šiurpesnių nusikaltimų.
„Dažnai žiaurių nusikaltimų priežastis būna alkoholis arba aklas pavydas. Yra buvę, kai žmogus, neatlaikęs įtampos, prisipažino nužudęs giminaitį. Jis net ir lavoną parodė“, — pasakojo kriminalistas, kuriam kadaise rankose tekdavo laikyti ne pistoletą, o smuiką.
— Labai netikėtas karjeros posūkis! Kaip smuikininkas tapo kriminalistu? — paklausiau buvusio muzikanto.
— Esu baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos smuiko klasės bakalaurą. Šis posūkis išties painus, bet kas buvo, tas pražuvo. Pavadinkime tai vaikystės svajonės išsipildymu. Kosmonautu tapti nenorėjau, tad tapau policininku.
— Ar pasiūlymas filmuotis seriale buvo netikėtas?
— Viskas buvo tikėta. Tai atsitiko po TV3 konkurso „Chorų karai“, kuriame dalyvavau su Policijos choru, vadovaujamu Vaidos Genytės. Pasibaigus „Chorų karams“ ir buvau pakviestas į LNK projektą „K11: komisarai tiria“.
— Buvote toks ryškus, kad TV prodiuseriai jus pastebėjo ir jau nepaleido?
— Tikrai taip. Kaip tokį plikį galima paleisti iš akiračio? (Juokiasi.)
— Televizija jau įtraukė į savo liūną?
— O kaip kitaip! Niekada neatsisakau tokių pasiūlymų.
— Greičiausiai šis projektas jums nebuvo naujas — čia darote tą patį, ką ir tiesioginiame darbe?
— Esmė — ta pati. Skirtumas tik tas, kad viskas vyksta prieš filmavimo kameras.
— Ar sunki aktoriaus duona?
— Pusę gyvenimo esu dirbęs scenoje, todėl man tai ne naujiena.
— Ar seniai dirbate kriminalinėje policijoje?
— Vilniaus kriminalinėje policijoje dirbu jau devynerius metus. Prieš tai reikėjo gauti teisinį išsilavinimą, lankiau specialius kursus Klaipėdos policijos mokykloje.
— Ar niekada nesigailėjote, kad padėjote smuiką ir dabar rankose laikote pistoletą?
— Smuiką ir dabar dažnai tenka prisiminti. Mano žmona Julija Stupnianek-Kalėdienė yra operos dainininkė, kartais jai akompanuoju.
— Ar pagal scenarijų pateikti įvykiai seriale jums atrodo įtikinami?
— Viskas tikroviška, taip būna ir gyvenime. Tik retsykiais mes su kolegomis šį bei tą pakoreguojame, kad atrodytų kuo natūraliau — pakeičiame dialogus, kad kalba būtų tokia, kokia kalbama dirbant šį darbą.
Dauguma seriale filmuojamų įvykių yra tokie, kuriuose esu išties dalyvavęs. Nieko nauja man čia nėra.
— Kūrėjai jums leidžia laisvai improvizuoti?
— Improvizuojame tikrai laisvai. Ir kalbame taip, kaip norime.
— Nusikaltimų pasaulyje neišvengiami necenzūriniai žodžiai. Ar jūs keikiatės?
— Oi, ir ne kartą. Koks darbas be keiksmažodžių?
— Filmuojantis tenka keiktis lietuviškai?
— Jeigu keikčiausi lietuviškai, manęs niekas nesuprastų. Juk žinote, kokia kalba visi keikiasi. Nežinau, ką darys serialo kūrėjai — ar uždės pypsiukus, ar iškirps. Bet juk be keiksmų šis darbas neįmanomas! Ar atrodytų tikroviškai, jei įtampos akimirką pasakyčiau: „Po šimts kalakutų“?
— Ar gyvenime jums yra tekę panaudoti ginklą?
— Ginklą buvau išsitraukęs ne sykį. Tiesa, šaudęs nesu. Tačiau nemanau, kad žmogus, pamatęs ginklą, norėtų, kad jis būtų panaudotas. Užtenka psichologinio poveikio.
— Vijotės nusikaltėlius ar gynėtės?
— Pasitaikydavo įvairių situacijų. Esu vienas patekęs ir į nusikaltėlių kompaniją, ir į narkomanų irštvą. Taigi ginklo prireikė ne sykį, tačiau stengiuosi jį naudoti kuo mažiau. Kartais užtenka ir fizinių jėgų.
— Kokius nusikaltimus tenka narplioti dažniausiai?
— Situacijų tiriant nusikaltimus būna įvairių. Tirti buitinių nusikaltimų ar muštynių vyksta policijos patruliai. Mes tiriame vagystes, plėšimus, turto prievartavimo, žmogžudysčių bylas.
— Ar jums yra tekę ištirti pinklią nužudymo bylą ir rasti žudiką?
— Tikrai yra tekę tirti ne vieną rezonansinę bylą ir įdėti daug pastangų. 2006 metais buvo viena iš pirmųjų mano bylų, kur išaiškinau žudiką.
— Ar turite kolegą partnerį, kaip rodoma filmuose?
— Skyriuje mes dirbame trise, tad ir nusikaltimus aiškinamės trise.
— Ar šiame seriale jums jau teko panaudoti ginklą?
— Taip. Juk jei nebūtų rodomos tokios situacijos, žiūrovams nebūtų įdomu žiūrėti. Jei nebūtų aštraus veiksmo, serialas neįtrauktų.
— Ar savo sprendimo tapti kriminalistu, o ne muzikantu vis dėlto nesigailite?
— Galiu tvirtai atsakyti, kad ne. Jeigu nebūtų šio darbo, mano gyvenimas nebūtų toks įdomus.
— Esate iš tų, kuriems nuolat reikia adrenalino?
— Galima sakyti, kad taip. Ramiai pasėdėti negaliu.
— Dar kur nors jo ieškote? Ar pakanka ir darbe?
— Pakanka. Grįžus po darbo norisi pailsėti. Nei laipioti po kalnus, nei šokti iš lėktuvo su parašiutu tikrai nesinori.
— Šią vasarą, regis, neteksite net ir atostogų?
— Šiuo metu savo atostogas leidžiu prieš filmavimo kameras, tačiau dėl to nė kiek nesigailiu.
Priešingai — džiaugiuosi, nes tikiu, kad šiame projekte pagaliau bus apgintas geras policininko vardas. Kažkodėl būtent policijos pareigūnams klijuojama daugiausia neigiamų etikečių.
— Kaip į šį jūsų užsiėmimą reaguoja kolegos?
— Jau seniai nebuvau darbe, nes filmuojuosi, tačiau visi sutikti kolegos kol kas į akis šypsosi.
O ką šneka už akių — nežinau. Kai pamatys per televiziją, pasišnekėsime atskirai.
Grasino nupjauti galvą
Filme išvysime Panevėžio kriminalinės policijos autotransporto priemonių grobimo tyrėją Liną Lukoševičiūtę (24 m.).
Būti policininke mergina svajojo nuo septintos klasės. Nors tėvams tai atrodė tik vaikiška užgaida, užsispyrėlė vis dėlto pasiekė savo. Baigusi studijas Kaune ji grįžo į gimtąjį Panevėžį ir pateko į Kriminalinės policijos skyrių.
„O Dieve, ir dar — tirti mašinų vagystes, — apie pirmąjį darbą pasakojo Lina. — Nieko nesupratau apie automobilius, bet kolektyvas buvo draugiškas, o, pasirodo, „Audi“ nuo BMW atskirti visai lengva.“
Tyrėja labiausiai nemėgsta sukčiavimo bylų — jos jai nuobodžios. Jai tenka dažnai tirti bylas, susijusias su grasinimais nužudyti.
Kas dažniausiai grasina? „Psichikos ligoniai ir nusikaltėliai, kurie turi laiko, nes sėdi kalėjime ir pažįsta teisėjus, kurie juos ten pasiuntė, — dėstė mergina. — Vienas ir man grasino galvą nupjauti ir venas perpjauti už tai, kad savaitgalį jį trukdau. Ramiai su juo pasišnekėjau, pasijuokėme, tada nurimo ir prisipažino, kad tai jis parašė grasinamąjį laišką.“
Kaip kolegos reaguoja į netikėtą užsiėmimą televizijoje? „Puikiai, bent jau kol kas,— šypsosi mergina, — Tiesą sakant, situacijos, kurios perkeliamos į eterį, visiškai nesiskiria nuo tų, su kuriomis susiduriu kasdien. Vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos teko keisti iš patirties, tai „kratos orderį“ pavadinti „sankcionuota krata“. Na, ir prisipažinimų padarius nusikaltimą tikrovėje kartais tenka palūkėti kur kas ilgiau — ne mėnesį ir ne du.“
Pasiprašė žemesnių pareigų
Komisaro vaidmenį atliekantis Edmantas Svirinavičius (43 m.) — Alytaus policijos Fizinio ir kovinio parengimo grupės vyresnysis specialistas.
Per 23 tarnybos metus pareigūnui teko susidurti su pačiomis įvairiausiomis bylomis.
Iš pradžių jam teko patruliuoti gatvėse, turguose, vėliau — tirti nusikaltimus. Pareigūno aistra — kovinis parengimas. Dėl polinkio į sportą teko pasiprašyti būti perkeltam į žemesnes pareigas.
„Kovinio parengimo pareigybės ilgus metus nebuvo, o mane traukė sportas, — pasakojo vyras. — Kai tik atsirado toks etatas, parašiau pareiškimą, kad perkeltų į žemesnes pareigas — iš organizacinės veiklos poskyrio viršininko tapau vyresniuoju specialistu.“
Dabar šaudymui, kovos menams, savigynai ir imtynėms pareigūnas kasdien skiria 2—3 valandas.
„Kolegoms tenka patirti visko — ir užpuolimų darbo vietoje, ir bandymų pabėgti, juk tardome visokius žmones — ir tuos, kurie yra ką nors nužudę, ir nesyk teistus. Man kažkaip pavyko to išvengti. Numatydavau, koks gali būti pasipriešinimas, ir stengdavausi būti atsargesnis“, — apie darbe tykančius pavojus pasakojo E. Svirinavičius.
Ar sunku įsijausti į vaidmenį? „Gyvenime esu ramus, man lengviau ir paprasčiau kalbėtis su moterimis. Moku su jomis bendrauti, — sako Edmantas. — Po scenos, kurioje teko rėkti, jaučiausi keistai. Vis dėlto suprantu, kad esant tokioms aplinkybėms ir įtampai kitaip gal ir nebūtų įmanoma.“
Formatas nusižiūrėtas iš vokiečių
■ Kriminalinės istorijos „K11: komisarai tiria“ Vokietijoje, Lenkijoje ir Austrijoje yra rodomos jau daugiau nei 10 sezonų ir visą laiką yra tarp populiariausių laidų. Projektas kuriamas pagal vokiečių formatą.
■ „K11: komisarai tiria“ kuria prodiuserių kompanijos „Fresh Production House“ kūrybinė grupė, žinoma iš tokių TV projektų kaip „Būk mano meile“, „Dar pažiūrėsim...“, „100 000 eurų grynais“, „Emigrantai“, „Penktokų iššūkis“.
Žmogžudystė automobilių dirbtuvėse
■ Du berniukai pavagia iš patėvio automobilių dirbtuvių mašiną ir nusprendžia pasivėžinti. Tačiau juos sučiumpa policija. Kitą dieną broliai dingsta iš namų.
■ Motina ir patėvis mano, kad išsigandę vaikai pasislėpė pas senelį arba juos kas nors pagrobė. Policijai beieškant vaikų automobilių dirbtuvėse aptinkamas pameistrio lavonas.
■ Paaiškėja, kad į dirbtuves buvo gabenami vogti automobiliai ir parduodami iš naujo. Po kurio laiko vaikai atsiranda ir policininkams papasakoja, kad prieš sprukdami iš namų naktį automobilių dirbtuvėse matė vyrą, kuris juos išvydęs pabėgo.
■ Išaiškėja, kad nepažįstamasis siekė iš vogtų automobilių prekybos verslo pašalinti berniukų patėvį, todėl nusprendė jį nužudyti. Tačiau ką iš tiesų nužudė nusikaltėlis?
