Prieš porą savaičių Amerikos ir Lietuvos kūrėjai suvienijo jėgas dėl naujo projekto — bendro filmo anglų kalba. Juosta bus kuriama pagal visame pasaulyje didžiulio populiarumo sulaukusį lietuvių kilmės JAV rašytojos Rūtos Šepetys (45 m.) romaną „Tarp pilkų debesų“.
Jame pasakojamas penkiolikmetės mergaitės, su motina ir broliu ištremtos į Sibirą, likimas. Romanas išverstas į 26 kalbas ir išleistas 45 šalyse.
Teisės ekranizuoti šią dramatišką istoriją vaikėsi ne vienas Holivudo kūrėjas, tačiau autorė pasirinko darbą su lietuvių komanda — režisieriumi M.Markevičiumi ir prodiuseriu Žilvinu Naujoku.
Su abiem kūrėjais susitikome Vilniuje karštą popietę, Valstybės dienos — Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės — išvakarėse. M.Markevičius Lietuvoje šįsyk vieši ne tik dėl filmavimo reikalų. Liepos 6-ąją prezidentė Dalia Grybauskaitė filmo „Kita svajonių komanda“ režisieriui ir rašytojai R.Šepetys įteikė valstybinius apdovanojimus — ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
— Ar tai ir buvo šio jūsų vizito į Lietuvą tikslas? — paklausiau nuolat besišypsančio kino kūrėjo M.Markevičiaus.
— Svarbiausias tikslas yra pradėti planuoti mūsų naująjį projektą — filmą pagal R.Šepetys romaną. Kol kas tai tik pradžių pradžia, priešaky laukia daug darbo.
Taip jau sutapo, kad mes su Rūta gavome kvietimą Liepos 6-ąją atvykti į Prezidentūrą, kur bus teikiami valstybiniai apdovanojimai. Man tai labai didelė garbė. Į šią šventę susirinks giminės, artimieji ir draugai. Manau, tai bus įsimintina diena ne tik man, bet ir jiems.
Nors apdovanojimas teikiamas už mano naujausią darbą — dokumentinį filmą „Kita svajonių komanda“, aš jau žvelgiu į ateitį. Šis apdovanojimas tarsi padės didelį tašką, simbolizuojantį vieno filmo pabaigą ir kito pradžią.
— Pakalbėkime apie būsimą filmą. Kaip jums pavyko gauti R.Šepetys romano ekranizacijos teises?
— Rūta turėjo nemažai pasiūlymų iš kitų prodiuserių ir kino kompanijų. Bet kai mes susitikome su ja ir papasakojome savo viziją, aptarėme, kokia tai svarbi ir jautri tema viso pasaulio lietuviams — juk vos ne kiekviena šeima yra susidūrusi su Sibiro tremtimi, — ji nusprendė, kad mūsų požiūriai sutampa. Be to, jai norėjosi, kad filmą kurtų lietuviai.
— Ar jau esate susidėliojęs filmo viziją?
— Romaną skaičiau gal dešimt kartų. Turiu vieną kopiją, kurios puslapių paraštės išmargintos mano pastabomis ir mintimis. Tad galvoje filmas jau sudėliotas.
— Kokį įspūdį jums padarė R.Šepetys knyga?
— Romanas sukėlė stiprių emocijų, kadangi ir mūsų šeimoje yra žmonių, kurie buvo ištremti į Sibirą ir tiesiogiai susidūrė su baisia to meto realybe.
Būdamas Lietuvoje turiu susitikti su savo teta Irena, kuri tremtyje Sibire praleido 20 metų.
Jos istorija labai panaši į R.Šepetys knygos herojės. Norėčiau su ja apie daug ką pasišnekėti.
Ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje daug žmonių nieko nežino nei apie Stalino represijas, nei apie tremtį. Vienas iš mano būsimo filmo tikslų — pagerbti tremtinių atminimą.
— Ar tai bus jūsų pirmasis vaidybinis filmas?
— Kaip režisieriaus — taip. Tačiau esu prodiusavęs keturis filmus, tarp jų 2011 m. režisieriaus Drake’o Doremuso romantinę dramą „Like Crazy“, Sandanso festivalyje laimėjusią Didįjį žiuri prizą ir daug kitų apdovanojimų.
— Ar filmo scenarijų jau kas nors kuria?
— Dar ne. Juk viskas užsisuko vos prieš dvi savaites. Dabar kalbamės su vienu žinomu Holivudo scenaristu.
Norėčiau, kad šiame filme vaidintų ir lietuvių aktorių. Ši knyga angliška, nors joje pasakojama lietuvių šeimos istorija. Vis dėlto pagrindinius vaidmenis greičiausiai kurs ne lietuvių aktoriai.
— Filmo kalba taip pat bus anglų?
— Taip. Kadangi romanas išleistas 45 šalyse, manau, filmą taip pat norės pamatyti daugybės šalių žiūrovai.
— Ar nemanote, kad gali smarkiai skirtis požiūriai?
— Kai kūriau „Kitą svajonių komandą“, mano požiūris taip pat buvo visiškai kitoks nei lietuvių, gyvenančių Lietuvoje.
Aš neaugau aplinkoje, kur visa tai vyko, tačiau suvokiau ir atskyriau, kas yra kas, iš savo perspektyvų.
— Būsimas filmas bus jau antrasis, susijęs su Lietuva. Ar turite kitų kūrybinių sumanymų?
— Turiu dešimtis sumanymų ir projektų. Šiuo metu esu užsiėmęs laida apie NBA naujokų vasaros stovyklą.
Grįžęs iš Lietuvos į Ameriką iš karto lėksiu į Las Vegasą filmuoti šios laidos bandomosios serijos. O baigęs šį projektą imsiuosi filmo scenarijaus.
Porai metų visus kitus darbus teks nustumti į šoną.
Juk norint sukurti gerą filmą reikia sutelkti dėmesį ir atiduoti visas jėgas.
— Ar Lietuvoje jaučiatės lietuvis, ar amerikietis?
— Užaugau Amerikoje ir esu amerikietis, bet kai atvykstu į Lietuvą, pasijuntu tarsi grįžęs namo. Ir šis jausmas kaskart vis stiprėja.
Su Lietuva mane sieja ne tik šaknys ir jausmai, bet ir čia sukurtas pirmasis filmas, kultūros dalykai.
Kai pirmąsyk 1992 metais atvykau į Lietuvą, buvau 17-metis paauglys. Tuomet čia buvo visai kitas pasaulis, jis labai skyrėsi nuo šiandienio.
Per 20 metų daug kas pasikeitė. Jaunimas ir daugybė žmonių laisvai kalba angliškai, mes visi žiūrime tuos pačius filmus, klausomės tos pačios muzikos. Čia jaučiuosi puikiai.
— O Amerikoje labiau jaučiatės lietuvis ar amerikietis?
— Nors Amerikoje visi save vadina amerikiečiais, visi vieni kitų klausinėja, kur jų šaknys.
Aš visada turėjau aiškinti, iš kur mano toks keistas vardas ir kokia kita kalba kalbu. Taigi Amerikoje esu lietuvis.
Būdamas Europoje dažnai sakau, kad esu amerikietis, bet kas esu iš tikrųjų — nežinau.
— Iš kur kilę jūsų tėvai?
— Tėvas yra iš Šakių, o motina — iš Kauno. Prasidėjus karui jų šeimos pasitraukė iš Lietuvos. Mano tėvai susitiko Amerikoje, Los Andžele. Šiame mieste gimiau aš ir mano sesuo.
— Kokia jūsų nuomonė apie lietuvišką kiną?
— Manau, jis daro pažangą. Mačiau kelis Žilvino prodiusuotus filmus. O tai, kad pradėjome kartu dirbti, rodo, kad mes vienodai žiūrime į daugelį dalykų.
Jis sugeba derinti meną ir komerciją. Juk būtų apmaudu daug metų kurti filmą, į kurį niekas nenorės eiti.
Kinas yra universali kalba. Todėl šia kalba galime paskleisti dar vieną žinią pasauliui apie Lietuvą.
— Ar filmas apie tremtį turi galimybių sulaukti populiarumo Holivude?
— Šis filmas — didžiulis iššūkis, nes jo tema labai sunki. Yra daug aplinkybių, dėl kurių jis negali būti skirtas plačiajai auditorijai, kaip, pavyzdžiui, „Transformeriai“ ar „Žvaigždžių karai“.
Vis dėlto galime sukurti gerą dramą apie svarbius istorijos įvykius ir tikrąsias vertybes. Tokios temos gali padaryti filmą artimą visiems.
Į knygos herojės 15-metės paauglės likimą ypač jautriai reaguoja jos bendraamžės, kurios nieko nežino apie trėmimus į Sibirą. O tokio amžiaus žiūrovų banga — didžiulė.
Manau, sukūrę jautrią istoriją tikrai pritrauksime nemažą auditoriją visame pasaulyje.
Juolab kad tai bus ne baisus filmas apie kankinimus ir siaubą, o istorija apie meilę ir viltį.
Prodiuseris Žilvinas Naujokas:
■ „Šis filmas bus skirtas tarptautinei auditorijai. Jį už privačias lėšas, Europos fondų ir Lietuvos kino centro arba valstybės skirtus pinigus drauge kurs amerikiečiai, europiečiai ir lietuviai.
■ Scenarijų ketiname turėti jau spalio vidury, o filmavimo darbai numatomi kitų metų žiemą ir vasarą, mat juosta apima kelis metų laikus.
■ Filmuoti daugiausia planuojame Lietuvoje. Žinoma, jeigu kiti prodiuseriai bus vokiečiai arba lenkai ir sakys, kad didžiąją dalį pinigų reikia išleisti ten, filmavimo geografija gali keistis.
■ Tai, kad filmą kuria ne Lietuvoje gimęs režisierius, netgi turi pranašumų. Manau, bet kuris lietuvių kino kūrėjas iš karto būtų užsipultas. Tikiu, kad Marius sugebės pažvelgti į šiuos įvykius kitu kampu ir nebus šališkas.“
