Rima — iš tų, kuri moka uždegti idėja. Mintis ji beria greitakalbe, moka atmušti bet kurį skeptikų argumentą ir per pirmą pokalbio pusvalandį priverčia patikėti, kad tai, ką sumanė, tikrai sulauks sėkmės.
JAV finansų įmonėje dirbanti mergina šį pavasarį pasiėmė tris mėnesius atostogų ir išvyko į Lietuvą. Čia ji kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro rūpinasi būsimo filmo „Gamechanger“ reikalais.
„Pakeitę žaidimo taisykles“ ar kaip kitaip filmas vadinsis lietuviškai, ji dar nenusprendė. Spės apie tai pagalvoti vėliau, o kol kas jos dienotvarkė pripildyta susitikimų, interviu, naujienų apie filmą rašymo internete ir pinigų šiam projektui paieškos.
Idėją įkvėpė močiutė
„Lietuvos revoliucija be smurto“, — tokia Rimos sumanyto filmo pavadinimo paantraštė paaiškina jo turinį.
Studijuodama ji laimėjo stipendiją vykti į Lietuvą ir tris savaites tyrinėti lietuvių pasipriešinimo sovietų režimui temą. Tai buvo kibirkštis, kuri įkvėpė filmo idėją.
„Mano močiutei Ernestai — 90 metų, bet ji energinga, nuolat seka naujienas internete ir šiaip yra labai šaunu.
Kai grįžau į JAV ir parodžiau, kokią medžiagą pavyko surinkti savo darbui, ji man pasakė: „Tu juk įrašei tuos pokalbius, ar ne? Tai nemažas kalnas istorijos, manau, kitiems būtų įdomu tai išgirsti ir pamatyti.“ Supratau, kad ji teisi“, — gurkšnodama kavą pasakojo Rima.
Lietuviai nešoka polkos?
Lietuvoje gyvenę merginos proseneliai ir močiutė po Antrojo pasaulinio karo penkerius metus praleido pabėgėlių stovykloje Austrijoje, iš ten emigravo į JAV.
Rimos motina — lietuvė, tėvas — vokietis. Kai mergaitei buvo treji, ji su šeima pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. Tačiau geriau prisimena antrąjį vizitą prieš šešerius metus — kai į Lietuvoje surengtą šventę atvyko su šokių kolektyvu ir aplankė giminaičius Vilkijoje.
„Man Lietuvoje iškart patiko. Dar būdama paauglė Čikagoje dalyvavau lietuvių jaunimo centro veikloje, mokiausi tautinių šokių. Lietuva visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis — susikalbu lietuviškai, nors gramatiką dar reikėtų tobulinti.
Pamenu, kaip atvykusi į Lietuvą patyriau lengvą šoką, nes mano bendraamžiai čia nemoka šokti polkos. Pamaniau: jūs turbūt juokaujate?“, — springdama juoku anekdotinę situaciją prisiminė Rima.
Jos močiutės pavardė — Tallat-Kelpša. Rima žino, kad tai Lietuvoje žinoma pavardė.
„Visi Tallat-Kelpšos, kiek žinau, yra susiję giminystės ryšiais, bet negalėčiau apie tai papasakoti konkrečiau“, — sakė mergina.
Nežinojimas — stiprybė
Pernai ji pamatė JAV gyvenančio režisieriaus Mariaus Markevičiaus filmą „Kita svajonių komanda“. Išeivių šeimoje užaugusio Mariaus juostoje pasakojama apie po nepriklausomybės atkūrimo suburtą Lietuvos krepšinio rinktinę ir šios sporto šakos įtaką lietuvių tautinei savimonei. Po pokalbio su močiute, kai Rimai kilo pirmoji mintis apie savo filmą, buvo praėję metai.
„Ten buvo užsiminta apie lietuvių pasipriešinimą sovietams — taikiais būdais. Tai tik dar labiau paskatino susimąstyti, kad verta skirti visą filmą šiai temai ir kad jis gali būti įdomus ne tik mums, bet ir tarptautinei auditorijai“, — pasakojo Rima.
Kitam atrodytų, kad imtis filmo kūrimo, niekada anksčiau neturėjus ryšių su kino pasauliu, yra šiokia tokia avantiūra, tačiau aktyvumu trykštanti Rima nė nesusimąstė, kad tai gali būti pernelyg sudėtinga.
Priešingai — netrukus ji jau buvo subūrusi keleto žmonių komandą, kuri padeda kurti filmą. Joje yra režisierius, montuotojas, kompozitorius ir interneto tinklalapių dizaineris, padedantis skleisti žinią apie šį projektą.
„Buvo žmonių, kurie man sakė, kad neišdrįstų imtis tokio projekto. Gal tai ir buvo mano stiprybė — kad neturėjau filmų kūrimo patirties. Kiti žmonės žino savo ribas, aš jų šiuo atveju nežinojau“, — juokėsi Rima.
Lėšų surinko internete
Pinigų filmo kūrimo pradžiai mergina rado paskelbusi apie „Gamechanger“ interneto svetainėje „Kickstarter“, kurioje visuomenė gali paaukoti lėšų įvairiems projektams. Taip savo darbus jau finansuoja daugybė menininkų ir kūrėjų visame pasaulyje. (Plačiau apie šią svetainę — šio žurnalo 58 p.).
Reakcijos ji sulaukė greitai — suma, reikalinga projektui įsibėgėti, buvo surinkta. Ypač šiltai Rimos sumanymą palaikė išeiviai — lietuviai, gyvenantys JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse.
„Aš pati dirbu be užmokesčio, komanda gauna atlygį, bet jis nedidelis. Pamaniau sau — dabar aplinkybės leidžia man tuo užsiimti, o jei to nepadarysiu, vėliau gailėsiuosi“, — kalbėjo Rima.
Kalbės ir garsūs politikai
Nuo pokario partizanų kovų iki Romo Kalantos susideginimo ir Sąjūdžio — filme ji ketina aprėpti visą sudėtingą Lietuvos kelią į nepriklausomybės atgavimą.
Pagal Rimos sumanymą, filmo žiūrovai išgirs daugybės istorinių įvykių dalyvių pamąstymus — nuo partizanų kovų dalyvių iki Vytauto Landsbergio, Valdo Adamkaus.
„Pavyzdžiui, kalbinau Šiaurės Amerikoje gyvenančią 93 metų moterį, kuri pasakojo apie partizanų kovas. Arba vyrą, kuris dešimties metų atsidūrė Sibire ir ten praleido dešimt metų.
Kai kurie žmonės atsivėrė, nors šiaip gal ir nemėgsta pasakoti savo istorijų. Jie kitaip reaguoja į jauną žmogų, kuris nuoširdžiai domisi. Be to, gal paveikia argumentas, kad tai sužinoti ir išgirsti turėtų žmonės užsienyje.
Labai įdomu bendrauti su V.Landsbergiu — jis turi ką pasakyti ir įtaigiai dėsto mintis.
Gaila, kad nespėjau prieš kameras pakalbinti rezistenciją tyrinėjusios mokslininkės Gražinos Miniotaitės — ji mirė birželio pabaigoje. Turime pokalbio su ja garso įrašą ir jį galbūt panaudosiu filme.
Galbūt kalbinsiu ir Andrių Mamontovą — jo vaidmuo Sąjūdžio metais, prie Spaudos rūmų surengtas koncertas irgi svarbūs.
Pagrindinis filmo tikslas — parodyti, kaip pasipriešinimas veikė procesus, sukūrė dabartinę Lietuvą. Dabar pasaulyje daug kur susiklosčiusi pilietinio pasipriešinimo valdžiai situacija.
Lietuviškasis buvo išskirtinis, vienas sėkmingiausių per daugybę metų, jis pakeitė istorijos kursą. Jis įdomus tarptautiniame kontekste, bet, mano akimis, nėra pakankamai nušviestas“, — neabejoja Rima.
Galėtų gyventi Lietuvoje
Mergina jaučiasi keistai, kai girdi jaunų žmonių pasvarstymus, jog jie norėtų ateitį kurti ne Lietuvoje.
„Suprantu, kad yra visokių žmonių, tačiau aš neatmetu galimybės, jog kada nors ateityje persikelsiu į Lietuvą. Mano šeima irgi rimtai apie tai galvoja.
Kodėl? Mane čia veda ne tik sentimentai. Matau Lietuvoje daugybę galimybių. Be to, šioje šalyje kol kas patyriau vien gerų dalykų.
Kita vertus, aš čia sutikau daug gerų jaunų žmonių, kurie myli savo kraštą ir domisi istorija. Tikrai nėra taip, kad lietuviams tai nerūpi. Atvykstu čia jau trečią vasarą ir kaskart sutinku puikių žmonių, sužinau įdomių dalykų“, — svarstė Rima.
Tikisi sudominti festivalius
Sukurti filmą — viena. Padėti jam prasiskinti kelią į ekranus — visai kas kita. Tačiau Rima tvirtina, kad šios idėjos nesiėmė įgyvendinti aklai — galvoje turi planą, kaip padėti filmui pasiekti kuo didesnę auditoriją.
Įkvėpimo vėlgi suteikė „Kita svajonių komanda“ — šį filmą platinti ir reklamuoti ėmėsi tarptautinė kompanija „Lionsgate“.
Rima tikisi, kad šiuos platintojus sudomins ir jos filmas, o jei ne, yra apmąsčiusi kitus būdus, kuriais sieks dėmesio savo projektui.
„Labai svarbu prasiskinti kelią į kino festivalius. Jei filmas atsiras Sandanso ar Kanų festivalio programoje, tai savaime atvers daug durų. Taip nutiko, pavyzdžiui, filmui apie Oranžinę revoliuciją Ukrainoje.
Galima, žinoma, filmą paskelbti internete, tačiau tikiuosi, kad pavyks rasti ir kitų platinimo būdų.
Manau, turime geras galimybes išpopuliarinti savo filmą. Jame pasakojama istorija bus verta išgirsti už lietuvių bendruomenės ribų. Žinoma, noriu parodyti jį ir Lietuvoje“, — svarstė Rima.
Baigti kurti filmą ketinama kitų metų pavasarį. Kovo ar balandžio mėnesį jis turėtų būti parengtas kino ekranams.
Įkvepiančių temų — daugybė
Paklausta, ar jau užsikrėtė filmų kūrimo bacila, Rima purto galvą, tačiau neatmeta galimybės ateityje sukurti jų daugiau — jei tema bus susijusi su istorija. Mergina sako, kad naujųjų laikų Lietuvos istorijoje yra daugybė reiškinių, apie kuriuos galima sukurti filmą ir sudominti tarptautinę auditoriją.
„Pavyzdžiui, tai, kaip Lietuvos laisvės judėjimą ir Sąjūdį veikė muzika. Arba lietuvių pogrindžio judėjimas praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose — tai tokios įdomios istorijos!
Kodėl jų nematome ekrane? Atvirai kalbant, nerandu atsakymo į šį klausimą. Gal trūksta užsidegimo. Taip, jau pati pajutau, kad užsiėmus tokiu reikalu reikia atsiduoti 150 procentų.
Aš nuolat sukuosi darbuose, filmo reikalais gyvenu nuo ryto iki vakaro. Juk reikia ir dėl pokalbių tartis, ir daugybei internete šį reikalą sekančių žmonių naujienas pranešti.
Bet man smagu. Randu laiko ir į miestą kartais išeiti, buvau Valdovų rūmų atidarymo renginyje. Svarbiausia — mėgautis tuo, ką darai. O aš tai tikrai darau“, — šypsojosi mergina.
