„Gražu, kai vyrai verkia. Tai taip reta. Kaip gražiai verkia Alas Pacino, Robertas De Niro ar Dustinas Hoffmanas”, – atviravo M. Jampolskis, šiais metais pelnęs Sidabrinę gervę už pagrindinį vaidmenį Kristinos Buožytės dramoje „Aurora”.
– Ar apsidžiaugėte, kad televizijoje atsirado laida apie lietuvišką kiną? – paklausiau aktoriaus M. Jampolskio.
– Žinoma. Džiaugiuosi, kad pagaliau yra galimybė pasireikšti lietuvių kino kūrėjams. Laidoje kalbėjomės apie kiną, aktoriaus profesiją, apie kuriamus vaidmenis ir kitus kūrybos dalykus.
– Kokią matote lietuviško kino ateitį?
– Atėjo nauja kino kūrėjų karta, kuri turi savo požiūrį ir viziją. Manau, kad po kokių penkerių–septynerių metų ji sukels sprogimą lietuvių kine ir įsiverš į europinio kino erdves.
– Laidoje pasakojote apie projektą, skirtą V. Šapranausko atminimui.
– Tai buvo monospektaklis „Žuvis, alus ir ji”, birželį parodytas Kaune, Marijonų vienuolyno kiemelyje. Jį kurdamas sulaukiau klausimų, ar taip nespekuliuoju V. Šapranausko vardu. Tikrai ne.
Mane su Vytu, kaip ir daugelį kitų aktorių, einančių teatrinio šou keliu, siejo ir sieja tas pats nusikaltimas – mes spekuliavome, manipuliavome, pasinaudojome aukščiausiomis vertybėmis.
Susirinkdavome pinigus tyčiodamiesi ir šaipydamiesi ir dažniausiai išleisdavome juos savo pačių menkumui pateisinti.
Aktorius, kuris scenoje pataikauja žemiausiems savo ir visuomenės instinktams, yra nusikaltėlis. Aš buvau tarp jų, todėl gėriau kasdien.
Šį nusikaltimą daro daugelis iš mūsų, tačiau bausmę už jį prisiėmė V. Šapranauskas.
