Jei jau atvirai, tai pirmųjų devynių jos punktų dabar nepamenu (ten kažkas rašoma apie žalius bananus, eilės matavimą kilometrais, o darbą — nuovargiu).
Dešimta taisyklė skelbia: „Pasaulyje yra moterų, kurias geri batai labiau džiugintų už deimantų vėrinį.
Tačiau tik SSRS geri batai ir virtuvės kombainas visas moteris būtų džiuginę labiau nei deimantų vėrinys!“
Sutinku — perlenkiu. Kita vertus, pripažinkime, kad nusprendę parduoti deimantus toje šalyje būtume uždirbę panašiai, kaip dabar nutarę prekiauti inkstų akmenimis. Tai yra špygą be taukų, o gal dar džiūvėsių ant kameros gulto už spekuliaciją.
Vagystė. Todėl ir tik todėl manau, kad kiekvienam laisvos Lietuvos piliečiui verta bent akį užmesti į „Lietuvos ryto“ televizijoje netrukus pasirodysiantį serialą „Deimantų medžiotojai“.
Vogti iš rašytojo Aleksejaus Tolstojaus našlės unikalų deimantų vėrinį „Karališkoji lelija“ 1980-ųjų Maskvos gūdumoje galėjo sugalvoti tik smarkiai išprotėjusių personažų virtinė.
Na, gerai, nematyto gero detektyvo siužetą pasakoja tik kvailiai, o to prašo tik bailiai. Tad daugiau — nė žodžio.
Ir neklauskite, ir nesakysiu. Nei apie nėščius vyrus, nei apie Leonido Brežnevo dukros meilužį, nei apie prancūzų diplomato žmonelę iš Odesos, kuriai kai kas taip niežti, kad pakasyti gali tik kraštietis nusikaltėlis...
Tfu, juk sakiau, kad nepasakosiu.
Žiupsnis istorijos. O štai prisiminti laikus, kai plačiu prospektu važiuodavo tik greitosios autobusiukas (vienas) ir milicijos moskvičius (vienas), visai įdomu.
Kažkaip ilgesingai ir šiek tiek pykinančiai nuteikia tos dirbtine oda apmuštos nudrengto daugiabučio komunalinio buto durys, šokiai klaikaus interjero madingame klube, degtinė iš grafinų ir negalėjimas paskambinti mylimajai į mobilųjį telefoną, kad nebelauktų stoty — nespėsi.
Kažkaip net nejaukiai gąsdina rusiškas moters nuolankumas, kai ji ketvirtą kartą netesinčio pažado ir laiku nepasirodančio sutartoje vietoje savo draugo milicininko nė neaprėkia.
Meluoju — tai žalias pavydas kalba.
Ko čia pavydėti? Na, tuomet teisėsaugos niekas parsidavusia klanams nevadino, tik už netinkamą žvilgsnį ne į tą žmogų kalėjiman sodino.
Kita vertus, žiūrint iš šių laikų perspektyvos, tarp to žigulio, kurio bagažinėje guli pagrobtos vertybės, ir kalinių traukinio gulto skirtumas buvo ne didesnis negu dabar tarp dviejų kambarių buto Naujininkuose ir namo Antakalnyje.
Zombiai ir Šerlokas Holmsas. Klaikstate, kad kažkas žiūri rusiškus serialus? Tuomet jums paaiškinimas, kodėl žiūrėti „Deimantų medžiotojus“ man įdomiau, nei spoksoti į užtrauktas kaimyno lango užuolaidas:
1. Labai mėgstu zombius. Na, o kur dar daugiau zombių rasi negu 1980-ųjų Maskvoje?
2. Domina Lietuvos istorija. O kuo tų metų Maskva skyrėsi nuo tų pačių metų Vilniaus?
3. Mėgstu Šerloką Holmsą. Čia milicijos darbo technologijos kur kas labiau primena XIX a. seklių negu XXI a. tyrėjų.
4. Klaikiai nekenčiu žiūrėti į užtrauktas kaimyno lango užuolaidas.
5. (Lyg ir post scriptum.) Kaimynas užuolaidas atitraukė, tai ir pamačiau, kad jis žiūri iš kažkur parsisiuntęs šį serialą. Suprantu, šiek tiek gėda. Bet aš mandagus — nesislapsčiau, surėkiau, kad pagarsintų. Na, o kaip kitaip siužetą žinočiau — „Lietuvos ryto“ televizija „Deimantų medžiotojus“ pradės rodyti tik antradienį.
