Konkurse „Chorų karai“ išgarsėjusius dainininkus šiuo metu atakuoja įvairių švenčių rengėjai su pasiūlymais koncertuoti. Tik benamių choras „Spindulys“ jų kol kas nesulaukia.
„Lietuviai nėra tokie drąsūs, kad į bendrovių vakarėlius kviestų benamius“, — „TV antenai“ yra sakęs šio choro generolas Stanislavas Stavickis-Stano.
„Spindulio“ choristus pasiekia kitokie prašymai. Šio kolektyvo narys 48 metų vilnietis Viktoras Karmaza pasakojo, kad į jį kreipiasi žmonės, kamuojami įvairių priklausomybių.
Per „Chorų karus“ Viktoras buvo tarsi dešinioji Stano ranka. Daug metų per alkoholį šviesios dienos nematydavęs vyras buvo atsakingas už tai, kad benamių choro dainininkai į repeticijas ir transliacijas ateitų blaivūs.
— Ar pasibaigus konkursui bendraujate su buvusiais choro nariais? — pasiteiravau V. Karmazos.
— Yra žmonių, kurie manęs vengia. Jie dar nelaiko savęs alkoholikais. O rimtai draugaujame, susiskambiname su buvusiu karininku Aleksandru ir su soliste Jurga.
Kai kurių buvusių choristų veidai prašviesėjo. Tačiau per projektą patirtas dvasinis pakilimas tik tuomet duos naudos, jei vėliau pats mėginsi jį išlaikyti.
— Ką jums dar davė „Chorų karai“?
— Svarbiausia, kad gavau galimybę bendrauti su tokiais pačiais, koks aš buvau. Juk kenčiančiam alkoholikui reikia sveikstančio ir atvirkščiai.
Džiaugiuosi susipažinęs su Mantu (Trakų bažnyčios chormeisteris, benamių choro vadovas Mantas Karpovičius. — Red.), kuris su mumis dirbo panašiais principais, kokių laikomasi Minesotos programoje. Tik jis nevartojo sąvokos „alkoholikas“. Mantas išmokė, kaip taisyklingai kvėpuoti dainuojant.
— Kaip atsiradote „Chorų karuose“?
— Esu Maltos ordino savanoris. Man paskambino iš ten. Kaip tik buvau prieš porą mėnesių baigęs Minesotos programą.
Paaiškino, kad vyks televizijos projektas, kuriame dalyvaus choras, kurio nariai turi įvairių bėdų. Pasiūlė padirbėti vadybininku. Pamaniau — reikia užsiimti, juk ir pats dar ne taip seniai ritausi žemyn.
Lankydamasis priklausomybių turinčių žmonių susibūrimuose įgijau patirties, kaip su jais bendrauti.
Pasikalbėjome su projekto vadove, ji dar patikrino, ar sugebu dainuoti. O balsą aš šiokį tokį turiu.
Taigi repetavau kasdien kaip choro narys. Be to, buvau atsakingas už tai, kad niekas iš choristų neprisigertų, o ypač prieš ar per tiesioginę transliaciją.
— Tiesiog liepdavote jiems negerti?
— Alkoholikui ar narkomanui taip paprastai neuždrausi svaigintis. Tardavausi, mėgindavau kitur nukreipti jų mintis.
Veiksmingiausias būdas — belstis tiesiai į sąžinę. Ją turi visi. Sakydavau jiems: „Na, baikite. Juk žiūrovai už mus balsuoja ne vien iš gailesčio. Nejaugi norite prisigerti ir viską sugadinti? Aišku, galite gerti, bet gerbkite žiūrovus.“
Papasakodavau jiems savo istoriją. Aiškindavau, kad esu toks pat, kaip dalis choro narių, — alkoholikas.
Tiesa, dabar negeriu, bet nežinau, kas gali nutikti rytoj.
Save įdėmiai stebiu. Jei pajuntu nerimą (tai yra signalas, kad galiu vėl griebtis taurelės), imuosi dar daugiau veiklos.
— Konkursui artėjant prie pabaigos iš gyvenimo pasitraukė jo vedėjas aktorius Vytautas Šapranauskas, kuris turėjo bėdų dėl alkoholio. Ar manote, kad jis jausdavosi panašiai kaip jūs?
— Taip. Stebėdavau V. Šapranauską per repeticijas — jis visas tiesiog spirgėdavo iš noro dirbti, entuziazmas liedavosi per kraštus.
Taip ir man būdavo — jei žinodavau, kad po darbo galėsiu išgerti, gerindavau rekordus. Vis dėlto tai ne išeitis, tai veda į aklavietę.
— Kokios akimirkos jūsų gyvenime buvo sunkiausios?
— Prieš septynerius metus apdegiau — šalia manęs sprogo dujų balionas. Susižalojau rankas, nes užsidengiau akis. O mane patį sprogimo banga išsviedė kiaurai sieną.
Gydytojai stebisi, kad veidas sugijo. Giminaičiai jau buvo mane palaidoję.
Po dviejų su puse mėnesių atgavau sąmonę ir apėmė panika, kad tapau neįgalus: rankos buvo aprištos, nugaroje žiojėjo skylė, o akių negalėjau užmerkti.
Laimė, po pusantro mėnesio atsistojau ant kojų.
— Esate diplomuotas elektromechanikas, tačiau niekur nedirbate.
— Mano darbingumas — 20 procentų. Rankos patyrė trečio laipsnio nudegimą. Tik puodelį pakelti galiu — kaulai yra visai netvirti.
Po nelaimės negalėjau dirbti. Mane išgelbėjo atsakomybė už du vaikus. Dėl jų turėjau kabintis į gyvenimą.
Iki tol gyvenome kartu su žmona jos tėvo bute, tačiau atsitikus nelaimei ji išvyko su kitu vyru į užsienį. Vėliau grįžo ir mums dar neišsiskyrus parsivedė namo kitą.
Mano girtavimo stažas — 33 metai. Atsakingai žiūrėjau į mokslus, mėgdavau skaityti, dirbdamas negerdavau, tačiau išgyvenęs sprogimą smarkiai įnikau į alkoholį.
Vienu metu mano pusryčiai būdavo degtinė, cigaretė ir kava.
— Ar išgėręs elgdavotės agresyviai?
— Per pusantrų metų gal 6 ar 7 kartus buvau pakliuvęs į policiją. Artimų žmonių nepuldavau, nebent įžeidinėdavau žodžiais. O su pareigūnais susigrumdavau. Jie mane surišdavo, išsiveždavo, o ryte aš net padėkodavau už tai.
Kai gerdavau, neatsimindavau, ką prikrėčiau, todėl nubudęs ryte dėl visa ko atsiprašydavau artimųjų.
Vaikai keletą kartų nufilmavo mane išgėrusį ir vėliau pačiam parodė. Jie ėmė aiškinti, kad ko nors imčiausi, nes esu alkoholikas. Tik tada susimąsčiau.
Kaip tik tuo metu susirašinėjau su drauge. Mūsų meilė buvo poetiška. Kai ji išvydo, koks aš esu, nusivylė. Dabar bandau reabilituotis, iki šiol pas ją gyvenu.
— Kada supratote esąs alkoholikas?
— Tai pripažinau prieš trejus metus, o į anoniminių alkoholikų grupę nuėjau prieš dvejus. Už tai esu dėkingas savo jau pilnamečiams vaikams. Šiuos Naujuosius metus sutikau detoksikacijos klinikoje, o paskui ėmiausi Minesotos programos.
— Kada įvyko lūžis?
— Lankydamas Minesotos programą gal 16 kartų mačiau rusų režisieriaus Pavelo Lungino filmą „Sala“ („Ostrov“).
Tai juosta apie mirtiną nuodėmę, nepakeliamą kaltės jausmą ir atgailą.
Šis filmas priminė vieną mano gyvenimo epizodą. Kadangi tėvai gyveno kaime, mes su broliu paeiliui važiuodavome savaitgaliais padėti jiems dirbti. Aš nupjoviau šieną, sudėjau į žaginius, o kitą savaitgalį jį suvežti turėjo brolis. Tačiau jis negalėjo nuvykti ir manęs neįspėjo.
Tėvai patys vežė tą šieną ir mama, gavusi saulės smūgį, mirė. Prislėgęs baisus kaltės jausmas pakeitė mano gyvenimą. Kaip? Visiškai išnyko pyktis. Nebejaučiu jo niekam.
Kartą autobusų stotelėje išvydau, kaip įkaušęs vyras kabinėjasi prie jaunos merginos. Ji paprašė, kad apginčiau. Chuliganą apraminau lengvai, nors jis mane aršiai puolė.
Esu įsitikinęs — jei būčiau ant jo pykęs, man būtų nepavykę. Svarbu į viską reaguoti be pykčio ir panikos.
— Ar sunku tokią būseną išlaikyti?
— Norėdamas ją išlaikyti imuosi kuo daugiau veiklos: rūpinuosi aklu žmogumi, kurį pasiūlė Maltos ordinas, padedu priklausomybių kamuojamiems žmonėms.
Kai pasirodžiau „Chorų karuose“, kai per televiziją papasakojau savo istoriją, tokie žmonės patys ėmė manęs ieškoti.
Nesu tikras, ar galiu jiems profesionaliai padėti, bijau savivaliauti. Man pačiam dar labai reikia pagalbos.
