Paskui teko žaisti „petką“ — keliais šliaužiojant po grindis valyti mišrainę, gailintis, kad žmona nesupranta senų anekdotų gelmės ir griežtai nepanoro vaidinti Ankos.
Simbolis. Na, o dabar visai sąžiningai — pasakykite sau, kas jums yra Vasilijus Čiapajevas?
Labiausiai pasaulyje anekdotų iškankintas paskenduolis? Vienos pirmųjų šlovingų Sovietų Sąjungos gėjų porų vyriškasis pradas (Petka, nepyk)? Genialus bulvių maršalas, rusiškas Zoro ir Supermeno pusbrolis ar bukiausios galvos, kuri kada nors nešiojo kepurę, savininkas?
Kadangi visi atsakymai teisingi, visus ir atmesiu. V.Čiapajevas, brangieji, yra tikrasis gyvenimo už geležinės uždangos simbolis. Laimės, kuri paskendusi virsta anekdotu, įsikūnijimas.
Ką ten „Įsikūnijimas“. Po to, kai pats vienas pagimdė rusišką kino pramonę (1934 m. kurtas brolių Vasiljevų filmas „Čiapajevas“ tapo populiariausiu visų laikų sovietų filmu), jis ne tik kažkokį „Įsikūnijimo“ mėlynodį, bet ir Chucką Norrisą autų kvapu nudaigotų.
Seksas. Jei jau prabilome apie filmą, oficialiai pareiškiu: žinodamas visa tai, aš nieku gyvu nesutinku žiūrėti „Lietuvos ryto“ televizijos pristatomo naujo serialo „Čiapajevas. Aistra gyventi“!
Kaip jie išvis drįso sukurti serialą, kuriame anekdotą ir simbolį parodė kaip žmogų? Tai ką, dabar man reikės patikėti, kad jis turėjo ne tik Petką, bet ir moterų?.. Ne vieną?.. Buvo ir sekso? Net vaikų!!!
Na, atleiskite. Visi žino, kad artimiausias seksui dalykas visų čiapajevų gyvenime — tai nuo balno ant užpakalio pritrintos nuospaudos ir samanė be užkandos. Ir taškas!
O kas čia per raudonskruostė mėnulveidė gražuolė su Petka flirtuoja?.. Tfu, juk sakiau, kad nežiūrėsiu!
Žmogus-Voras. Taigi dabar rimtai rekomenduoju — pirmadienį vakare, kai tik „Lietuvos ryto“ televizija pradės rodyti šį serialą, įsitaisykite nugara į televizorių ir pradėkite skusti bulves. Ir ramu. Jokio anekdotų vertimo gyvenimu, jokio herojaus sužmoginimo, tik geras puodas cepelinų nakčiai.
O man jau vėlu. Jau spėjau pamatyti, kaip Vasilijus žegnojasi ir kryžių ant cerkvės stato — labai nedera žmogui, kurio vardu vėliau kaimus vadins.
Tiesa, nuo liūdesio kiek išgelbėjo tai, kad jis iškart po to nuo cerkvės viršūnės nukritęs gyvas liko. Na, pamaniau, gal ir žmogumi jį serialo kūrėjai pavertė. Tačiau vis tiek šiek tiek Žmogumi-Voru. Ir, beje, puikiai nardančiu. Tai pirmoje serijoje parodė, o paskutinėje jis ir įrodys nutaręs niekada nebeišnirti.
Velnias, vėl siužetą pasakoju. O viskas juk tik dėl tos baltosios mišrainės. Ir dar dėl to, kad nusisukęs nuo televizoriaus ekraną veidrodyje matau.
Todėl nekartokite klaidos — nežiūrėkite! Niekam neįdomu, kokią ten Nastią jis pirmą bučiavo, kaip iš namų bėgo, vedė ir į Pirmąjį pasaulinį karą išėjo. O jau tos jo aistros raudonojo komisaro Dmitrijaus Furmanovo žmonai ir baltagvardiečio kazoko dukrai Taniai, tai, tfu! Na, visai iš kitų anekdotų.
Didvyrio nuodėmės. Žodžiu, taip. Paskutinį kartą primenu — jokiu būdu nežiūrėkite birželio 3 d. per „Lietuvos ryto“ televiziją pirmosios serialo „Čiapajevas. Aistra gyventi“ serijos.
Viena vertus, jau ir taip žinote, kad nukritęs nuo cerkvės herojus nemirs. Kita vertus, per daug sužinosite apie tikrą vieno nelabai laimingo, nelabai protingo, nelabai ištikimo ir nelabai sėkmės palytėto, tačiau nuoširdžiai didvyriško žmogelio gyvenimą.
Ir tai pavojinga. Juk paaiškės, kad pasiklydęs tarp dviejų žmonų Pelagėjų, dviejų meilužių ir dviejų ideologijų V.Čiapajevas labai jau panašus į mus.
Žiū, paskui nė anekdotų nesinorės apie jį pasakoti. Na, kas gi pasakoja anekdotus apie normalius žmones?
O anekdotų gaila. Todėl ir nežiūrėkite. Na, taip, aš žiūrėsiu. Bet tik todėl, kad man jau vėlu.
