„Dviratininkų“ siela ir parodijų meistras H.Mackevičius prisipažino, kad nei sugeba veidus gerai įsiminti, nei dviratį mėgsta minti. Į darbą ir atgal vyras kasdien palei Nerį pėdina pėsčias.
Laida „Dviračio šou“ prikausto ne tik šmaikščiais tekstais, bet ir taikliomis Lietuvos politikų ar įvairaus plauko visuomenės veikėjų parodijomis. Jų personažus dažniausiai kuria profesionalūs aktoriai, tačiau laidoje yra pasirodę ir žmonių iš gatvės. Seniau rodytuose siužetuose Daujėnų kleboną vaidino ir pats H.Mackevičius.
— Kaip nusprendžiate, kas geriausiai įkūnys vieną ar kitą veikėją? — paklausiau Hario, kitaip vadinamo „dviratininkų“ pilkuoju kardinolu.
— Tai sprendžiu ne aš vienas. Yra trys aktorių atrankos būdai. Pirmasis — kai Vytautas Šerėnas, Gintaras Ruplėnas ir aš susėdame ir galvojame, kas galėtų kuo būti.
Aš visuomet ieškau naujų žmonių. Stengiuosi nueiti į teatro premjeras, į Muzikos ir teatro akademijos studentų darbų peržiūras. Tai nereiškia, kad kaskart ieškau ko nors konkretaus. Noriu tik susidaryti bendrą vaizdą, pamatyti, kas į ką panašus, kaip dirba, kuo kvėpuoja. Taip galvoje tarsi susidėlioju archyvą.
Kitas būdas — visuomet paprašome pačių aktorių pasisakyti, jeigu jie pajunta, kad gali ką nors suvaidinti. Tokių vaidmenų jie yra pasiūlę labai daug.
— Pavyzdžiui?
— Arūnas Sakalauskas yra pasisiūlęs vaidinti buvusį Seimo narį Alfredą Pekeliūną — Peckeliūną. Rolandas Kazlas kartą pasakė, kad gali įkūnyti politiką Vytenį Andriukaitį. Pamenu, kaip suabejojau: „Baik tu, netikiu, jo niekas negali suvaidinti. O tu į jį išvis nepanašus.“ R.Kazlas nuėjo už kampo, užsidėjo skrybėlę, matau — ateina V.Andriukaitis. Protu suvoki, kad nelabai panašus, bet persikūnijimas stulbina.
Tuomet taip juokiausi, kad tikrąja to žodžio prasme nuvirtau nuo kėdės.
— Koks gi trečiasis būdas?
— Per aktorių atrankos agentūrą. Kai reikia konkretaus politikos veikėjo, dažnai pasitariu su agentūros vadovu Donatu Šimukausku.
Na, ir dar labai populiarus būdas — per legendinius gimines, artimuosius bei draugus.
Kartą mano mama žiūrėdama TV serialą nusprendė, kad Ramūnas Šimukauskas labai panašus į Arūną Valinską. Aš ir Arūną, ir Ramūną pažįstu seniai. Man jie visiškai nepanašūs. Bet ilgainiui, matyt, pasikeitė ir Ramūno, ir Arūno veidai. Žiūriu, tikrai panašūs. Mama buvo teisi.
Vieno aktorių atrankos recepto nėra. Kiekviena istorija yra unikali.
— Kuri istorija jums labiausiai įstrigo?
— Iki šiol man linksmos ir Kazlo-Andriukaičio ir Šimukausko-Valinsko istorijos.
Kadaise mąstėme, kas galėtų parodijuoti prezidentą Valdą Adamkų. Tikrai niekam nešovė į galvą, kad tai bus aktorius Giedrius Arbačiauskas. Tuomet turbūt buvo vienintelis kartas, kai dėl vieno vaidmens pakvietėme į atranką tris aktorius. Uždėjome perukus, nugrimavome.
Kai pasirodė Giedrius ir prabilo, buvo greitai nuspręsta, kas taps V.Adamkumi.
Kartais būname nustebinti ir patys. Aktorių atranka yra toks neprognozuojamas ir įdomus dalykas, kad jei sumanysi išankstinį rezultatą, gali nieko neišeiti. Viską reikia daryti darymo būdu.
— Ar yra kokia nors asmenybė, kuriai pasirodžius visuomenės gyvenime sunkiai atsidūstate? Parodijuoti reikia, bet ji sunkiai „padaroma“.
— Iki užpernai sakydavau, kad sunkiai „padaromas“ yra buvęs premjeras Andrius Kubilius arba Vilniaus meras Artūras Zuokas. Tačiau po truputį juos darėme, darėme ir padarėme (A.Kubilių įkūnija aktorius Sigitas Račkys, A.Zuoką — A.Sakalauskas. — Red.). Dabar jau sakau, kad „nepadaromų“ nėra.
— Kurį veikėją parodijuoti smagiausia aktoriams, o jums kurti tekstus?
— Parodijuodami įvairius veikėjus smagiai jaučiasi visi aktoriai. Negalėčiau išskirti nė vieno.
— Kurie aktoriai persikūnija lengviausiai?
— Persikūnijimo dovana kiekvienam žmogui duota skirtingai. Vienas gali sukurti dešimtis gerų personažų, kitas — tris tobulus. Neprofesionalus aktorius gali sukurti vieną, bet įsimintiną. Ir tai yra gerai.
— Įsimintinas buvo neprofesionalo įkūnytas Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius. Kur suradote antrininką?
— Kartą pas V.Šerėną užėjo laiptinės kaimynas ir sako: „Yra toks žmogus...“ V.Šerėnas pakvietė jį pasirodyti. Kai atėjo Tomas Skomskis (2007 m. vyras mirė. — Red.) iškart visi sužiurome — jo panašumas su komisaru V.Grigaravičiumi buvo neįtikėtinas.
Antrininkų yra ir daugiau. Girdėjau, kad labai panaši į prezidentę D.Grybauskaitę moteris dirba Respublikinėje greitosios pagalbos ligoninėje. O Jurgio Razmos antrininkas — „Tuvlitoje“ kontrolieriumi. Mes nesiekiame sukurti visų Lietuvos politikų ar žymių žmonių parodijų. Per daug personažų irgi nėra gerai, žiūrovai susipainioja.
— LRT generalinį direktorių kadaise taikliai parodijavo grupės ŽAS narys Marius Berenis-Tru Sabaka. Vėliau jį pakeitė Ramūnas Rudokas. Kodėl nusprendėte pakeisti aktorių?
— Tai sena istorija. Gerai net nepamenu. Matyt, profesionalui Ramūnui jį vaidinti buvo patogiau nei Siauro draugui Tru...
— Ar turite mėgstamą personažą, kuriam scenarijų rašote su didžiausiu malonumu?
— Mano mėgstamiausi personažai būdavo bratkos. Dabar jų nėra, bet gal...
— ... gal juos dar pamatysime?
— Nežinau, čia jau reikėtų Vytauto Šerėno klausti. Be to, tapau labai prietaringas. Jeigu tik pasakau, kad ką nors darysime, žiūrėk, ir neįvyksta.
— Jūs ilgitės bratkų, žiūrovai su šypsena prisimena nepakartojamas Ingos Jankauskaitės ir Aldonos Vilutytės blondines Gražkę ir Cypą. Iš kur jos buvo atsiradusios ir kur dingo?
— Blondinės buvo iš gyvenimo, o gyvenimas keičiasi. Kas atsiras eteryje kitą sezoną, neprognozuoju.
— Renginiuose turbūt dažnai susitinkate su parodijuojamais politikais ir visuomenės veikėjais. Kaip jie reaguoja? Žeria pastabas, priekaištus, pyksta?
— Moterys visada turi priekaištų dėl drabužių. Sako, kad galėtume jas gražiau aprengti.
O vyrai... Iki šiol į snukį dar nesiūlė. Bet suprantu, kad kada nors neišvengiamai gausiu. (Juokiasi.)
■ Žodynai aiškina, kad fizionomistas — žmogus, iš veido mimikos ar judesių mokantis spręsti apie kito žmogaus būseną ir nuotaikas.
■ H.Mackevičius tvirtina, kad šis apibūdinimas jam netinka: „Fizionomistas esu blogas. Kartais sutinku gatvėje žmogų ir ilgai galvoju, kur jį mačiau. Visiškai nesugebu įsiminti veidų. Be to, blogai matau. Žmones labiau skiriu ne iš veidų, o iš eisenos ar povyzos.“
