– Kuo šis pasakojimas ypatingas? – pasiteiravau laidos vedėjos Palmiros Galkontaitės.
– Istorijos herojus – 25 metų lietuvis Artūras, 17 metų gyvenęs Azerbaidžane.
Kažkada 8-metį berniuką tėvas išvežė pas ten gyvenančius senelius. Artūras sako tuomet manęs, jog ten praleis tik žiemos atostogos. Bet tėvas grįžo į Lietuvą kurti verslo, o sūnų paliko. Būdamas keturiolikos metų Artūras apsigyveno vienas.
Azerbaidžane jis visuomet jautėsi blogai. Juolab kad Lietuvoje gyveno jo motina, sesuo ir brolis, su kuriais anksčiau jis puikiai sutardavo.
Artūras susisiekė su mumis ir paprašė padėti surasti jo šeimą. Jis prisiminė namą, kuriame vaikystėje gyveno. Tas namas šiandien tuščias.
– Koks buvo jo susitikimas su septyniolika metų nematytais artimaisiais?
– Žinote, mūsų laidos operatoriai jau visko matę. Tačiau tąkart net jie ašarojo. Juos sukrėtė atsakymai į klausimus, kodėl tėvas paliko ir pamiršo savo sūnų svetimoje šalyje. O svarbiausia – kodėl jo nemėgino ieškoti motina.
– Jūsų laida gyvuoja jau keturioliktą sezoną. Ar esate skaičiavę, kiek žmonių suvedėte?
– Specialiai neskaičiavome. Vienas sezonas trunka devynis mėnesius.
Pastarąjį sezoną buvo rodoma po aštuonias laidas per mėnesį. Anksčiau – po keturias. Kiekvienoje laidoje išnarpliojame 2–3 istorijas.
– Ir vis nepritrūkstate darbo. Šitiek šeimų išsibarstę?
– Dažnai į mus kreipiasi žmonės, kurie kažkada buvo ištremti ir grįžę nerado artimųjų. Taip pat tie, kurie sovietmečiu išvyko gyventi į kitas buvusios Sovietų Sąjungos vietoves.
Kreipiasi ir už Atlanto šaknis įleidę lietuviai. Esame lankęsi Argentinoje ir Urugvajuje. Negalėjau atsistebėti, kiek daug lietuvių ten gyvena.
LRT televizija, 19.40 val.
