– Apie ką jūsų filmas? – pasiteiravau A. Lelkaičio.
– Tai filmas apie Lietuvą, valdžią, žmones, apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje ir mūsų galvose.
Nors esame Europos Sąjungoje, Lietuvos modernizacija sustojusi.
Kodėl, užuot grimzdę į senovę, neieškome būdų modernėti ir mokytis iš Vakarų?
2012 metais fiksavau Lietuvos įvykius, norėdamas išsiaiškinti, kaip mūsų žmonės supranta bendruomeniškumą, kokios problemos juos skatina burtis.
Lietuvoje bendruomenės paprastai suprantamos kaip savigynos būriai. Tai yra blogai. Kad ir Garliavos istorijos pavyzdys. Žmonės, kurie ten budėjo, šalo, primena sektantus. Likę be vedlio jie pradėjo blaškytis. Taip yra todėl, kad lietuviai, esant panašioms situacijoms, dažniausiai vadovaujasi tikėjimu, o ne racionaliu mąstymu.
Aš šiuo filmu atkišau žmonėms veidrodį, kad jie pamatytų, kokie yra iš tikrųjų. Vaizdas tikrai nėra malonus.
– Kokios filme pavaizduotos situacijos šokiruoja?
– Parodau, kaip smurtaujama prieš valstybę, šeimą, vaikus.
Pavyzdžiui, sutrikusio vystymosi vaikų namuose mušama trejų metų mergaitė, kuri niekada nevaikščios. Ar tai sveiku protu suvokiama?
Auklė, kuri buvo įtariama sumušimu, aišku, gynėsi. Tačiau rankų žymės ant mažo kūno buvo akivaizdžios.
– Ar po filmo pristatymo kino teatruose nesulaukėte žmonių pasipiktinimo?
– Kai kam nepatiko, kad pernelyg ciniškai klausinėju. Tačiau aš siekiau, kad mano kalbėjimas verstų žiūrovus pačius ieškoti atsakymų.
– Filmo tekstą surimavote. Kodėl pasirinkote šį būdą?
– Manau, kad eiliuotą tekstą žmonėms paprasčiau suvokti. Bet tai ne poezija, o labiau primena repavimą. Tikrai nesiekiu tapti poetu.
Filmą „Dingęs. Europos Sąjungos politinis gyvūnas” žiūrėkite penktadienį per „Lietuvos ryto” TV, 21.00 val.
