– Koks pats geriausias jūsų matytas filmas?
– Čia visada problema. Jei tik pasakau, koks geriausias, jau kitą dieną pagalvoju, kad esu matęs ir geresnį (šypsosi). Nepaliauju kartoti, kad kinas yra nuotaikos reikalas: buvo tokia diena, buvo tokia nuotaika, toks gyvenimo etapas ir štai atmintin įsirėžė tada matytas filmas. Bet žinoma – yra nepraeinantys dalykai – Bergmanas, Kasavetesas, Kurosava.
– Ar visada iškenčiate filmą iki galo?
– Ne, ir nelabai noriu kentėti. Šiaip vėl gi priklauso nuo nuotaikos ir kompanijos ir dar bala žino ko. Kartais žiūri filmą, protu suvoki, kad geras, bet visai nenori, kad jis tave šiandien veiktų. O kartais žiūri kokį nors visiškai nuspėjamą komercinį daiktą ir džiaugiesi, kad herojams viskas gerai pasibaigė. O vieną sykį buvau toks pervargęs, kad nors filmas buvo labai šiaip sau, bet neturėjau jėgų pasikelti iš fotelio ir visai gerai pamiegojau.
– Jei kino teatre valgote spragėsius?
– Ne, bet neseniai įlėkiau į Jaunimo kino festivalį su kava ir torto gabalu ant lėkštelės...
– Kiek filmų esate peržiūrėjęs?
– Prieš pradėdamas dirbti LNK buvau suskaičiavęs kelis tūkstančius. O tai buvo prieš 17 metų...
– Ar esate verkęs per filmą? Priešingai, kuris labiausiai prajuokino?
– Dėl juoko vienareikšmiškai „Didysis Lebovskis“. Kada Volteris daužė kaimyno mašiną, maniau, kad uždusiu. Ten ir daugiau nuostabių scenų yra: ko vertas Džonas Turturo, laižantis boulingo rutulį skambant „Gipsy Kings“ arba pasažas apie nihilistus. O dėl ašarų... yra buvę taip, kad sunkiai galėjau garsinti filmą, nes istorija užkabino kažką, kam negaliu atsispirti. Beje, tai buvo labai paprasta ir daugelis pasakytų – banali istorija. Kaip ir viskas gyvenime, kad ir ką čia vaizduočiau. Šiaip jau esu įsitikinęs, kad žmogaus gyvenimo žanras yra tragikomedija.
– Ar pamenate pirmą savo filmą gyvenime?
– Ne. Lyg kažkoks čekų filmas per tuometinę TV... lyg kažkokia istorija su pasakos elementais, ten buvo tokia senoviška mašina... žmogus su cilindru ir fraku... gyvulėlių figūros... ir kažkoks be galo šiltas tos istorijos jausmas. Tiek tepamenu.
– Su kuria aktore norėtumėte nueiti į pasimatymą?
– Su Mardže Simpson. Kokia moteris, kokia šukuosena! Ir koks teisingas požiūris į gyvenimą – be jokių išankstinių nusistatymų.
– O su kuria susitikti intelektualaus pokalbio?
– Su Džodi Foster, nes noriu pasikalbėti apie „Nelę“. Su H.Šygula, nes man įdomus Fassbinderio procesas ir jo „televiziškumas“. Apskritai su bet kuria kino žvaigžde susitikti visada yra įdomu, nes tai galimybė giliau pažinti kiną.
– Kokio režisieriaus juostoje norėtumėte nusifilmuoti – bent epizodiniame vaidmenyje?
– Emilio Vėlyvio.
– Jeigu esate „Snobo kino“ vedėjas, tai reiškia, kad nieku gyvu nežiūrėtumėt kokios nors romantinės komedijos su Jenifer Aniston?
– Žiūrėčiau be problemų. Viskas nuo nuotaikos, mėnulio fazės, dienos ir kitų dalykų, kurie veikia mūsų gyvenimus. O jeigu tą filmą dar ir garsinčiau, tai būtų man tą akimirką pats mieliausias ir geriausias filmas pasaulyje, nes būtent tokia nuostata vadovaujantis turi būti garsinami filmai.
– Ką daryti, jei „Snobo kino“ filmai nepatinka?
– Nežiūrėti. Bet nepykti kai žiūri kiti. Pasaulis yra labai įvairus, žmonėms reikia labai įvairių dalykų ir būtų gerai visko nematuoti viena liniuote.
– Kodėl pradedate TV1 „Snobo kino“ rubriką nuo „Optimisto istorijos“?
– Nes pradžia visada optimistinė. Tikiesi, kad bus įdomu, kad bus kažkas naujo, jautiesi kaip gimnazistas, gavęs atestatą – atrodo, kad visas pasaulis veriasi prieš tave. O už lango – pavasaris. Žodžiu, snobas grįžta geru laiku.
– Ar laikote save snobu? Kokiose srityse?
– Be abejo laikau. Snobo kino rubrikos šeimininkas yra snobas pagal pareigas. O tai daug rimčiau negu aikčioti išvydus Meiseno porcelianą ar cituoti niekam nežinomų poetų eiles...
– Ar būtų įmanoma pastatyti filmą pagal Jūsų gyvenimą?
– Taip, įmanoma.
