„Man net baisu prisiminti: filmavimas vyko tokiu pat metu, kaip dabar. Tai buvo pavasaris, tik viskas sužaliavę. Kalbėjomės vaikščiodami po Vingio parką. Ilgai Vytą teko įkabinėti sudalyvauti laidoje, jis vis sakė, kad klausinėtojų klausimai vienodi“, - su šypsena prisimena Rytis interviu su V. Šapranausku.
„Gyvenimas puikus, paukšteliai čiulba, lyg ir pavasaris ateis, lietutis nulijo, važiuosim žvejoti“, - V. Šapranauskas sako, lyg kalbėtų dabar. Interviu metu netrūko ir daugiau iškalbingų detalių. Savo vaikams jis linki „gero, sotaus gyvenimo, kad nereikėtų lakstyti pas tėvą pinigų skolintis“, o prakalbus apie legendinį spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, V. Šapranauskas prisimena, kad po aktoriaus Vytauto Grigolio mirties būta bandymų atgaivinti spektaklį su kitu aktoriumi, kuriems jis prieštaravo.
„Ten buvo toks spektaklis, kuriame buvo reikalingas būtent Grigolis, o ne kažkas kitas... Taip ir miršta spektakliai. Baisiausia mūsų teatro aktorių profesijos dalis ta, kad mūsų profesija neturi išliekamosios vertės. Galima spektaklį nufilmuoti, bet tai ne tas stebuklas, kuris vyksta kiekvieną vakarą“.
Aktorius negailėjo kritikos šiuolaikiniam teatrui ir sakė nepripažįstąs demokratiško teatro su suplyšusiais džinsais, mat teatras turi būti šventė. „Teatras prasideda ne nuo rūbinės, kaip prieš 36 metus, o nuo plastikinio alaus bokalo, kurį žiūrovas atsineša į salę“, - su ironija tarsteli Šapranauskas. Jis buvo nusistatęs ir prieš teatrą be ketvirtos sienos, kai aktoriai veiksmo metu įtraukia žiūrovus. „Aš bijau, kad prie manęs prieis kažkoks aktorius ir ims su manim vaidinti. Aš sumokėjau pinigus, kad prie manęs nelįstų, noriu žiūrėti, kas vyksta scenoje“.
„Kai pasižiūrėjau „Garfildą“, norėjau mesti garsinti filmus, - prisipažįsta „Pasivaikščiojimų“ vedėjas Rytis Zemkauskas Vytautui Šapranauskui, tobulai įgarsinusiam animacinį filmą apie storą tingų katiną. V. Šapranauskas prisipažįsta turintis panašumų su Garfildu. „Iš prigimties esu didelis tinginys, jei nereikėtų dirbti, gulėčiau ant stalo“, - juokiasi.
Būdamas žodžio virtuozas ir improvizacijos meistras, V. Šapranauskas prisipažįsta esantis kritiškas savo asmeniui. Kalbėdamas Woody Alleną, kuris sugeba ne tik vaidinti, režisuoti, bet ir rašyti scenarijus, V. Šapransaukas nukerta: „Jis yra genijus, o aš ne“.
