Žilvinas Kazlauskas (23 m.) ir Neringa Černiauskaitė (25 m.) bei Gabrielius Marozas (31 m.) ir Snieguolė Grigužauskaitė (22 m.) dėkingi juos suvedusio realybės šou kūrėjams. Iki tol jų keliai nebuvo susikirtę.
Gabrielius ir Snieguolė apie vestuves prabilo dar būdami „Pilyje“ ir iš projekto iškrito kaip pora.
Žilvino ir Neringos meilė įsiplieskė jau grįžus į Lietuvą. Ant merginos piršto su-spindo sužadėtuvių žiedas, įsimylėjėliai planuoja vestuves ir dairosi sklypo saviems namams.
Žilvinas ir Neringa: piršlybos — per gimtadienį
Vievyje kirpėja dirbančiai N. Černiauskaitei niekada nepatiko jaunesni vaikinai, todėl kone trejais metais jaunesnis Ž.Kazlauskas, atrodė, neturi jokių galimybių.
Dėmesį į Neringą Žilvinas atkreipė iškart, kai tik ją pamatė, bet realybės šou savo jausmus slėpė. „Nenorėjau, kad mus padarytų bulvarine pora“, — paaiškino nuosavai aktyvaus laisvalaikio bendrovei vadovaujantis vyras. Merginti N. Černiauskaitę jis pradėjo tik grįžęs į Lietuvą.
— Kaip įvyko piršlybos?
Žilvinas: Ketinau Neringai pasipiršti per Valentino dieną, bet neišėjo visko suorganizuoti taip, kaip planavau. Todėl pasielgiau savanaudiškai ir tikėdamasis teigiamo atsakymo pasipiršau per savo gimtadienį — vasario 18–ąją.
Atsikėliau anksčiau, Neringa dar miegojo, paruošiau pusryčius į lovą ir, kai pabudo, paklausiau: ar tekėsi už manęs? Ji viską nuleido juokais: „Kai bus žiedas, sulauksi ir atsakymo.“ Žiedas iš karto atsirado. Neringa buvo labai nustebusi, bet pasakė „taip“.
— Beveik visiems „Pilies“ dalyviams buvo netikėta, kad tapote pora, o dabar dar ir susižadėjote. Kada įsiplieskė jausmai?
Neringa: Kai Žilviną pamačiau pirmą kartą, pagalvojau, kad šitas „juodai užknis“. Bet, kaip sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti.
Išsikalbėjome skrisdami iš Gruzijos namo. Paaiškėjo, kad turime daug bendrų interesų, net mūsų tėvai dirba tą patį darbą — yra veterinarai. Abu esame sporto ir greičio fanatikai.
Žilvinas: Neringai simpatiją pajutau iš karto, kai tik ją pamačiau. Į akis krito ne-standartinė šukuosena. Bet „Pilyje“ nieko nesiėmiau. Šiaip esu drąsus, nebijau kalbėti, bet nesinorėjo, kad televizijoje iš to būtų išpūstas burbulas.
Tačiau jausmai Neringai stiprėjo — tokiuose realybės šou pamatai žmogų įvairiose situacijose, net kritinėse, kai neįmanoma nieko nuslėpti.
Kai grįžome į Lietuvą, jau kitą dieną pakviečiau Neringą susitikti ir ji sutiko. Buvau labai laimingas.
Nors ji gyvena Vievyje, aš — Vilniuje, mums tai nėra kliūtis.
— Žilvinai, sakykite, kuo Neringa jus sužavėjo?
Žilvinas: Paprastumu ir gebėjimu iš-klausyti. Projekte buvo įvairių žmonių: ir dvilypių, ir garbėtroškų. O Neringa buvo visiškai natūrali.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, labiausiai ji mane patraukė vidumi. Ji neišsišoko ir nesiekė atkreipti į save dėmesio.
— Neringa, o jums kokios Žilvino savybės padarė didžiausią įspūdį?
Neringa: „Pilyje“ Žilvinas atrodė dar vaikiškas, juokdarys ir toks spirgalas, o paaiškėjo, kad realiame gyvenime — labai rimtas, gerai viską apgalvojantis, mąstantis apie ateitį. Jis turi savo verslą, įdarbino kitus žmones. Tokio amžiaus vaikinai retai būna tokie verslūs ir iniciatyvūs. Net vyresni vaikinai dažnai bijo galvoti apie rimtesnius santykius, šeimą, o Žilvinas aiškiai žino, ko nori.
Su Žilvinu turime daug bendrų interesų. Esu pamišusi dėl sporto, lakstau motociklu, apskritai esu ekstremalė, o jis irgi mėgsta aktyvų gyvenimo būdą.
Norime steigti ir plėtoti savo verslą, dėl to, man atrodo, reikėtų ir susituokti.
Žilvinas: Man, kaip ir Neringai, patinka ekstremalus plaukimas baidarėmis. Nors neturiu motociklo vairuotojo pažymėjimo, motociklu irgi kartais važinėju.
— Ar jau svarstote apie bendrus namus?
Neringa: Mąstome apie sklypą namui. Dabar važinėjame — arba aš pas Žilviną, arba jis pas mane. Norime, kad šalia sklypo būtinai būtų vandens telkinys, o kur gyvensime, nėra taip svarbu.
Esu pragmatiška, todėl noriu, kad ir su manimi esantis žmogus būtų toks — mažiau kalbėtų, o daugiau darytų. Žilvinas — būtent toks.
— Ar jūsų meilė dar nepatyrė išbandymų?
Neringa: Buvo vienas. Kai grįžome namo, „Pilyje“ irgi dalyvavusi Dana įvairiais būdais mėgino mus išskirti. Gal pavydėjo, gal jai patinka jaunesni vyrai. Ji vis: „Žilvinėli, Žilvinėli.“ Apie mane šlykščiai visko prišnekėjo.
Manau, ta situacija mums išėjo į naudą — supratau, kad Žilvinui esu reikalinga būtent aš, o ne kita.
Žilvinas: Toje situacijoje padariau vieną neteisingą žingsnį ir jau buvau persigandęs, kad su Neringa mums nieko neišeis.
Turėjau Daną pasiųsti iš karto, o ne leistis į žaidimus. Iš karto pasakiau Neringai, kas vyksta, bet norėjome pažiūrėti, kaip toli Dana eis.
— Ar anksčiau esate stipriai mylėję?
Neringa: Sulaukiu nemažai vyrų dėmesio. Dirbu kirpėja, todėl pas mane lankosi ir vyrai. Bet į juos žiūriu kaip į draugus. Gal dėl to, kad nuo mažens itin bendrauju su pusbroliais, su jais ir į diskotekas važiuoju, kad nesikabinėtų pašaliniai.
Draugaudama su vaikinais turėjau ir itin skaudžios patirties. Vienas iš pavydo uždarydavo mane namuose, nuo jo teko bėgti net su policija, bet jis vis tiek kerštavo, mano draugus sužalojo.
Žilvinas: Anksčiau merginai ilgam neįsipareigodavau, nes drauge praleistas laikas nebūdavo geras. Todėl verčiau daugiau laiko skirdavau verslui. Su Neringa viskas aišku buvo iš karto.
Neturiu daug patirties, kaip rodyti moteriai dėmesį. Tik iš vieno pokalbio su Neringa supratau, kad ji nenorėtų gauti gėlių, todėl kai susitinkame, ji gauna šampano arba saldainių. Kartais nueiname į kiną, bet labiausiai mėgstame laiką leisti dviese.
Gabrielius ir Snieguolė: paveikė aplinkinių spaudimas
Gabrielius ir Snieguolė apie galimas vestuves prabilo dar „Pilyje“, bet iš Gruzijos grįžę į Vilnių apie jas kalba atsargiai.
Vilniaus universitete geografiją studijuojanti ir administratore vienoje bendrovėje dirbanti Snieguolė šiemet siekia gauti bakalauro diplomą, todėl yra rimtai įnikusi į mokslus.
Nuolatinio darbo neturintis Gabrielius svarsto apie emigraciją.
— Kaip užgimė jūsų jausmai?
Gabrielius: Iniciatyvą parodė Snieguolė. Pirmosiomis dienomis „Pilyje“ apskritai į merginas nesidairiau, nė vienos vardo neįsidėmėjau — į Gruziją norėjau važiuoti, kad paatostogaučiau ir gerai praleisčiau laiką.
Snieguolė: Gabrielių pažinojau mažiausiai iš visų vaikinų. „Pilyje“ jis buvo tylus, ramus, o aš mėgstu bendrauti, todėl daugiausia kalbėdavausi su tokiais kaip aš. Kai antrą kartą tapau karaliene, pamaniau, kad būtų smagu ką nors pasikviesti į Karalių menę. Mačiau, kad Gabrieliaus žvilgsnyje yra kažkas daugiau, nei jis atskleidžia, todėl knietėjo išsiaiškinti, ką jis slepia.
Pasikviečiau jį. Kitą dieną situacija pasikartojo. Taip pradėjome daugiau bendrauti. Bet apie konkrečius jausmus kalbėti ėmėme tik grįžę į Lietuvą.
Gabrielius: Kalbos apie vedybas iš pradžių buvo tik juokais, tikrai apie jas negalvojome.
Kai iškritę skridome namo, net nemaniau, kad dar susitiksime — iš pokalbio su Snieguole net susidariau įspūdį, kad ji turi vaikiną. Pasakiau „sudie“, o po savaitės ar dviejų sulaukiau jos kvietimo pasimatyti.
Snieguolė: Mane visą gyvenimą traukdavo blogi berniukai. Nors Gabrielius „Pilyje“ stengėsi būti geras, mačiau jame velniuką.
Kaip paaiškėjo, neklydau. Jau pirmą vakarą mums iškritus nustebau, kad jis visai kitoks, nei atrodė prieš kameras.
— Gabrieliau, „Pilyje“ vaidinote?
— Tiesą sakant, taip. Buvau nusprendęs tapti stebėtoju ir niekur nesikišti. Be to, nesinorėjo ko nors prisidirbti, nesąmonių prikalbėti.
Mano didžiausia svajonė — tapti aktoriumi, bet dėl įvairių priežasčių nebaigiau jokių su aktoryste susijusių mokslų. Todėl dabar vaidinu tik priešokiais ir epizodinius vaidmenis: reklamose, masinėse filmų scenose.
Neturiu konkretaus darbo. Esu fotografas, bet dabar kartais fotografuoju tik brolio studijoje. Apskritai esu išbandęs daug skirtingų darbų: kino studijoje, stiklo studijoje, su reklama, sandėlininku, vadybininku, Seime — vairuotoju.
Svarstau, gal važiuoti į Norvegiją. Draugas ten aštuonerius metus gyvena, tai man, auksarankiui, gal padės kur įsisukti. (Juokiasi.) Vis dėlto geriausiai moku vaidinti.
— Kai Vilniaus oro uoste atsisveikinote su Snieguole, pagalvodavote apie ją?
— Prisimindavau, kaip viskas vyko, ir susimąsčiau, kad „Pilyje“ ji tiesiog žaidė. Gal pamanė, kad jei tapsime vienintele realybės šou pora, prodiuseriai dėl intrigos mus laikys iki galo. O viskas išėjo priešingai: kiti šou dalyviai mus išbalsavo motyvuodami tuo, kad „kam jums pinigai, jei ir taip radote vienas kitą“ („Pilies“ nugalėtojui atiteko 50 tūkst. litų. — Red.).
— Ar „Pilyje“ jūsų niekas nebandė iš-skirti?
Snieguolė: Jutau didelį „Pilies“ dalyvių spaudimą. Iš pradžių jiems atrodė, kad juokaujame, o kai pamatė, kad viskas vyksta rimčiau, kai kurie buvo nepatenkinti, bandė kištis.
— Ar planuojate bendrą ateitį?
Snieguolė: Pasikalbame apie tai. Šiemet turėčiau baigti bakalauro studijas. Svarstau, ar mokytis toliau, o gal drauge su Gabrieliumi važiuoti į Norvegiją.
Nusprendėme, kad norėdami kurti šeimą pirmiausia turime įsigyti nuosavą butą. Dabar aš gyvenu bendrabutyje, Gabrielius — su tėvais.
— Jūsų amžiaus skirtumas — devyneri metai. Ar tai turi reikšmės?
Gabrielius: Snieguolė kartais mąsto net kaip už mane vyresnė moteris. Ji jau nori vaikų, šeimos. Sakau: tau dar tik lakstyti ir lakstyti. Tai aš jau senis, man reikia galvoti. O tu už abu rūpiniesi.
— Tai jus gąsdina?
Gabrielius: Baisoka. Jos senelė pasigimdė 14 metų, mama — 17–os. Snieguolei — 22–eji. Gal ji jiems — jau kaip senė. Gal ją tekėti spaudžia.
— O pats ar susimąstote apie šeimą?
Gabrielius: Susimąstau, bet tam, kad ją kurčiau, reikia turėti kur gyventi, nuolatinį darbą.
— Daug kartų buvote įsimylėję?
Snieguolė: Gabrielius turėjo ilgametę draugę, po šio išsiskyrimo palaikė tik trumpalaikius santykius.
O mano draugystės visos rimtos ir ilgalaikės — po trejus ketverius metus.
Skaudžiausia patirtis — 4 metus trukusi draugystė su vienu vaikinu. Jis mane išduodavo, o aš buvau tokia kvaila, kad vis tiek draugavau. Mačiau tik jį.
Gabrielius: Turėjau tikrai daug draugysčių, nenoriu skelbti skaičiaus, nes šokiruosiu Lietuvą. (Juokiasi.)
Aštuonerius metus su drauge gyvenau, kūrėme planus apie vaikus, bendrą ateitį, bet supratau, kad tas žmogus — ne man. Išsiskyrėme draugiškai, iki šiol susiskambiname, nors ji jau ištekėjusi. Po šios draugystės pasijutau lyg nutrūkęs nuo grandinės.
— Kaip manote, kodėl panašiuose realybės projektuose įsižiebia jausmai?
Snieguolė: Tikrai netikėjau, kad tokioje vietoje įmanoma ką nors rasti.
Atrodė, kad „Pilyje“ yra svarbesnių dalykų: ką pavalgyti, kaip gerai atlikti užduotis.
Matyt, ten žmogus tampa emocingesnis, labiau pažeidžiamas ir ieško, į ką galėtų atsiremti.
Kai su Gabrieliumi pradėjome daugiau bendrauti, visi ėmė juokauti apie mūsų vestuves.
Aplinkinių spaudimas paveikė ir mus. Jei būtume buvę ne tokioje aplinkoje, gal geriau viską būtume apgalvoję.
