Drauge su Lietuvoje besidarbuojančiais kino kūrėjais dirbantys Lietuvos alpinistai talkina savo profesionaliais patarimais apie galimas nelaimės aplinkybes ir sukaupta patirtimi. Kaip tvirtino Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas Saulius Damulevičius, I. Diatlovo grupės kadaise pradėtas žygis šiandien nebebūtų priskirtas sudėtingiausiųjų kategorijai, tačiau dėl anuometinių aplinkybių jo negalima nuvertinti. Tiesa, alpinisto teigimu, šiandien itin sudėtinga kalbėti apie tikrąsias 9-ių patyrusių keliautojų žūties priežastis.
- Kaip alpinistiniu požiūriu vertinate Igorio Diatlovo ir jo bendražygių kelionę – ar tai buvo sudėtingas žygis?
- Vadinamieji žiemos arba slidžių žygiai yra tarpinė grandis tarp alpinizmo ir slidinėjimo sporto. Jie apima viską nuo vienos dienos slidinėjimo (ne trasomis) Alpėse iki kelių savaičių trukmės poliarinių ekspedicijų. Būtent pastarojo tipo žygiai vyravo buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Mano žiniomis, I. Diatlovo grupė planavo poros savaičių slidžių žygį nauju maršrutu Šiaurės Uralo kalnuose. Alpinistiniu požiūriu tokia ekspedicija neatrodo sudėtinga, nes planuotas maršrutas ėjo per taigą, kalnai šiame regione nėra aukšti ir statūs. Tačiau I. Diatlovo ekspedicijos tikrai negalima nuvertinti. Nereikia pamiršti, kad žygeiviai neturėdami jokių ryšio priemonių šalčiausiu metų laiku keliavo mažai ištirtomis, toli nuo civilizacijos esančiomis vietovėmis. Todėl anuomet šis žygis buvo įvertintas pačia sunkiausia, 3-čia sudėtingumo kategorija (šiais laikais slidžių žygių kategorijos yra 6, per daugiau nei 50 metų ženkliai patobulėjo žygeivių apranga, inventorius ir keliavimo technika.) Kad išsiruoštų į tokią ekspediciją, žygio dalyviams reikėjo puikaus fizinio ir psichologinio pasirengimo, didelės kelionių slidėmis patirties, orientavimosi ir išgyvenimo šaltyje įgūdžių.
- Ar šiomis dienomis yra vykdomi panašūs žygiai?
- Taip, tik žygių dalyvių skaičius yra sumažėjęs, kita vertus išsiplėtė tokių kelionių geografija. Jei anksčiau lietuvių slidžių žygiai vykdavo vien Sovietų Sąjungos regionuose, tai dabar vis dažniau kelionės organizuojamos ir už poliarinio rato esančiuose regionuose Skandinavijos šalyse bei dar „egzotiškesnėse“ vietose. Verta paminėti VU žygeivių klubo poliarines ekspedicijas į Špicbergeno salą (2010 m.) ir Grenlandiją (2011 m.) bei aukščiausią lietuvių kopimą ir nusileidimą slidėmis nuo 7,5 km aukščio Muztagh Ata viršūnės Kinijoje (2012 m.)
- Kokių pavojų gali iškilti tokių žygių metu?
- Žiemą kalnuotose vietovėse didžiausias pavojus yra sniego lavinos. Todėl žygio maršrutas planuojamas atsižvelgiant į lavinų rizikos veiksnius. Be to, kelionės metu dalyviai nuolat stebi metereologines sąlygas, sniego dangos stabilumą, renkasi mažiausiai pavojingą šlaito kirtimo, pakilimo ir nusileidimo kelią, su savimi pasiima specialų inventorių gelbėjimo ir paieškos darbams organizuoti. Manoma, kad jei užkastas lavinos žmogus nepatiria mirtinų traumų ir yra surandamas per 15 minučių, yra 90 proc. tikimybė, kad jo gyvybę pavyks išgelbėti. Vėliau šansai išgelbėti nukentėjusiuosius ženkliai mažėja, todėl visi žygio dalyviai turi tiksliai žinoti, kaip elgtis patekus į ekstremalią situaciją, kokių gelbėjimosi ir gelbėjimo priemonių imtis.
Tačiau lavinos nėra vienintelis pavojus. Žiemos žygių dalyviai kelias dienas ar savaites praleidžia atvirame ore, todėl net ir turint tinkamą inventorių šaltis gali sukelti galūnių nušalimus ir hipotermiją. Ne ką mažiau pavojingos yra traumos bei ligos, nes būnant toli nuo civilizacijos medikų pagalbos gali tekti laukti net kelias dienas. Tokiais atvejais net apendicitas gali būti mirtinas.
- Viena iš vadinamosios Diatlovo perėjos nelaimės versijų – būtent sniego lavina. Kaip manote, ar gamtos stichija galėjo palaidoti visą turistinę grupę?
- Teko girdėti pačių įvairiausių versijų apie šios tragedijos priežastis. Kai kurios nelaimės aplinkybės yra išties mįslingos, tačiau po tiek metų sunku atsekti, kur yra tikri faktai, o kur – prasimanymas ir vaizduotės vaisiai. Neatmesčiau, kad kai kurie klausimai, susiję su I. Diatlovo grupės likimu, taip ir liks neatsakyti.
Visgi nereikia pamiršti, kad kelionės kalnuose, ypač toli nuo civilizacijos, yra susijusios su pavojais. Daugelį šių rizikų galima iš anksto numatyti ir suvaldyti, todėl dažniausiai nuo pačių keliautojų sprendimų, jų įgūdžių ir pasiruošimo priklausys, kokius įspūdžius ir prisiminimus paliks kelionė. Tai, kad žmonės vis eina į kalnus, rodo, kad ten jie atranda daug teigiamų dalykų.
Filmo „Diatlovo perėja: dingusi ekspedicija“ anonsas:
