Tačiau to psichinio, fizinio ir lytinio išnaudojimo realybė
buvo daug baisesnė, nei apskritai galėtų parodyti juosta „3096“
(3096), kurios premjera įvyko pirmadienį, sako pati N. Kampusch, apie
kurios likimą pasaulis sužinojo 2006-aisiais, kai jai pavyko
pabėgti.
„Filme atpažinau save“, - šį mėnesį Vokietijos
dienraščiui „Bild“ sakė N. Kampusch, kuriai dabar - 25-eri.
„Tačiau realybė buvo daug blogesnė. Vis dėlto filme to
negalima parodyti, tai neturėjo būti siaubo filmas“, - pridūrė ji.
Pavyzdžiui, sako ji, nebuvo jokių desperacijos ir bado klyksmų,
kaip parodyta dviejų valandų trukmės juostoje, kurią pastatė
Sherry Hormann ir kurioje vaidina Antonia Campbell-
Hughes, Thure Lindhardtas
ir Amelia Pidgeon.
„Niekada ten neklykdavau. Mano kūnas nepajėgė klykti. Tai buvo
tylus klyksmas“, - sakė N. Kampusch.
Tačiau smurtas ir žiaurumas, kurį mergaitė patyrė iš dano
T. Lindhardto puikiai suvaidinto „mamytės sūnelio“ Wolfgango
Priklopilio, yra labai tikslus.
Darbo neturintis 35 metų telekomunikacijų inžinierius
W. Priklopilis 1998 metų kovo 2 dieną Vienoje įstūmė į mokyklą
ėjusią N. Kampusch į mikroautobusą ir atsivežė ją į savo namus
netoliese esančiame Štrashofe.
Jis uždarė ją požeminiame kambarėlyje, kurio plotas - mažiau
nei šeši kvadratiniai metrai, ir pasakė, kad durys ir langai yra
užminuoti, o jos šeima ją pamiršo.
Toje baisioje nelaisvėje ji praleido 3 tūkst. 96 dienas, kol 2006 metų
rugpjūčio 23 dieną sugebėjo pabėgti. Vėlyvą tos pačios dienos
vakarą W. Priklopilis nusižudė. N. Kampusch istorija šokiravo visą
pasaulį.
Filme, kuris buvo pastatytas anglų kalba ir dubliuotas vokiškai,
parodoma, kaip W. Priklopilis, nesitenkindamas N. Kampusch kalinimu ir
skriaudimu, beveik nieko neduodavo jai valgyti.
Ne mažiau šiurpina ir sekso scenos, kurios prasidėjo mergaitei
pradėjus bręsti ir kurių metu W. Priklopilis surišdavo savo aukai
rankas.
Aktorė iš Šiaurės Airijos A. Campbell-Hughes, kuri vaidina
vyresnę N. Kampusch, dėl šio vaidmens neteko tiek daug svorio, kad
atrodo kone kaip skeletas.
„Vaidindamas kokį nors realų žmogų, jauti, kad turi duoti
šiek tiek daugiau“, - sakė 30 metų aktorė laikraščiui „London
Evening Standard“.
Bėgant metams N. Kampusch davė nemažai interviu apie savo
kankynę ir parašė knygą, kuri vadinasi beveik identiškai - „3 096
dienos“ (3096 Tage) ir kuria daugiausia rėmėsi filmo kūrėjai.
Ji sako, kad iš pradžių abejojo dėl jos ekranizavimo, bet ją
įtikino vokiečių prodiuseris Berndas Eichingeris, kuris taip pat
prodiusavo „Rožės vardą“ (The Name of the Rose) ir kuris pradėjo
rašyti scenarijų, bet 2011 metų sausį mirė.
„Po knygos daug kas pasikeitė, bet aš galvoju, kad šis filmas
suteikia visiškai naują dimensiją, - sakė N. Kampusch. - Galbūt
daug žmonių, kurie iki šiol manimi netikėjo arba kurie visa tai
menkino, pasižiūrėję šį filmą viską matys kitaip.“
Apskritai, ji yra patenkinta filmu ir pavadino jį „labai
autentišku“.
„Žinoma, filmuota versija visuomet skiriasi nuo to, kas iš
tikrųjų įvyko. Iš dalies dėl to, kad nebegali prisiminti, ir dėl
to, kad to negalima perteikti, - sakė ji ir pridūrė: - Tačiau
galiausiai juo labai priartėjama prie to, ką išgyvenau.“
Juosta „3096“ Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos kino teatruose
pradedama demonstruoti ketvirtadienį. Filmas turi būti pristatytas
ir keliose kitose rinkose, bet datos dar nepaskelbtos.
