Nors yra laidojančių televiziją, sutikčiau, kad ji dar ilgai bus svarbiausia kūrybinės pramonės dalis (greta kompiuterinių žaidimų ir kino).
Mat ir televizorių gamintojai, ir laidų kūrėjai, ir transliuotojai stengsis išsaugoti televizijos patrauklumą viliodami mus erdviniais arba beprotiškai ryškiais (4K formato) vaizdais, interaktyvumu ir dar neatrastomis naujovėmis.
Pokyčiai TV rinkoje iš esmės atitinka bendras pasaulio ekonomines tendencijas. Aparatūros, drabužių, gėrimų, maisto ir kitų gėrybių gamintojai siūlo vis didesnį asortimentą. O kad parduotų dar daugiau, bruka “sprendimus”: užuot pirkę vieną daiktą, įsigyjate visą sistemą.
Kita vertus, akivaizdi auganti specializacija, nišinių produktų (alternatyviosios muzikos, egzotiškų filmų ir t.t.) pasiūla, kuri tapo įmanoma dėl interneto parduotuvių bumo.
Taigi konkurencija stiprėja. Įvairaus plauko analitikai mėgina vis preciziškiau nustatyti tikslines vartotojų grupes, sužinoti jų poreikius, polinkius ir pasiūlyti dar daugiau “to paties”, tik su nežymiais pakeitimais. Puikus pavyzdys — po truputį atnaujinamas “iPhone” ar “iPad”, dėl kurių entuziastai naktimis stovi ar miega prie parduotuvių.
Norint laimėti rinkoje reikia agresyviai, nepailstant ir tiksliai medžioti vartotojus. Dažnai tai reiškia prisitaikyti prie jų skonio, kad ir koks vulgarus jis būtų. Tai nėra lengva ar malonu, bet taip veikia natūralioji atranka. O mes juk irgi esame gamtos dalis — evoliucijos kūrinys, mėgstantis pirkti ir parduoti.
Tūkstančiams TV kanalų reikia užpildyti eterį, o originalių idėjų trūksta. Todėl per pasaulį keliauja patikrinti formatai, kuriuos urmu pardavinėja tokios globalios kompanijos kaip “Endemol” ir “Freemantle”.
Tokia televizinė kokakola, atpažįstama įvairiose šalyse, — tai, tarkime, “Didysis brolis”, “X Faktorius”, “Balsas”, įvairūs šokių projektai (pvz., “Dancing with the Stars”), žaidimai “Silpniausia grandis”, “Kaip laimėti milijoną” ir dar daug kitų.
Šiais laikais užrištomis akimis atsidūręs kokiame nors pasaulio mieste sunkiai iš vitrinų ar iškabų pasakytum, kur esi. Panašus jausmas kyla žiūrint britų, rusų, lenkų, italų ir kitų šalių televizijas. Tie patys logotipai, toks pat studijos apšvietimas ir vinjetės. Tik veidai ir kūnai skiriasi.
Akivaizdu, kad žiūrovai nuo kasmet pasikartojančių duetų ar chorų monotonijos pavargsta, tada jiems puikiai tinka ir potencialių nuotakų apspistas tamsaus gymio jaunuolis.
Kai kas dievagojasi, kad tai dar blogiau už laidą “Kitas!” (irgi tarptautinis formatas, kurį rodė LNK). Bet kodėl tai traukia žiūrovus?
Jeigu būčiau koks interneto trolis, parašyčiau, kad prie ekranų prigludę varguoliai traiškanotomis arba padūmavusiomis akutėmis stebi, kaip jaunos ir nesavikritiškos varguolės mėgina tam jaunikiui įtikti, ir džiaugiasi, kad joms nesiseka.
Ta proga galima prisiminti panašiai neigiamomis emocijomis mintančiai auditorijai skirtus MTV projektus apie baisias nuotakas, nepilnametes motinas ir t.t.
Vadinkite tai keista sadomazochizmo forma. Kol pasaulyje turtinė nelygybė augs ir socialinė įtampa didės, tol tokios laidos ar realybės šou bus populiarūs. Tik nedrįsčiau prognozuoti, kur bus nubrėžta apatinė riba.
Bet grįžkime prie mūsų žiūrovų ir televizijų. Kadangi kabelinės TV operatoriai Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, gali pasiūlyti vis daugiau specializuotų kanalų (su žvėreliais, modeliais, teniso žaidėjais, pamokslininkais, automobiliais, nuogomis merginomis, jachtomis ir pan.), imama ieškoti alternatyvų.
Štai kodėl nišinių, mažesnių kanalų auditorija per pastaruosius metus Lietuvoje išaugo nuo 25 iki 45 proc. Žinoma, mažėjant didžiųjų kanalų žiūrovų būriui. Tai pasaulinė tendencija.
Tokiu atveju svarbu pasirinkti prioritetus ir išsaugoti vertybes. Be abejo, visuomeninei televizijai lengviau diktuoti gero skonio madas, bet tam irgi reikia vis daugiau lėšų bei inovatyvių technologinių instrumentų.
Globalizacija nėra vien blogis — dabar vis lengviau įsigyti itin kokybiškos produkcijos, kadangi visas pasaulis tapo ranka pasiekiamas. Lieka tik atsirinkti, kas geriausia, įsitikinti, ar mūsų šalyje yra pakankamai žmonių, kuriems tai įdomu, ir rasti efektyvių būdų, kaip atkreipti potencialių žiūrovų dėmesį.
Bėda, kad dėl klestinčio piratavimo daug prakutusių kinomanų parsisiunčia naujausius serialus ar filmus iš interneto platybių, tad rodyti juos per TV dažnai jau nebėra kam.
O štai “Senio”, “Rekso” arba “Volkerio” mėgėjų gretos neretėja. Tai aš vadinu Šuriko fenomenu — žmogui sunku išsiskirti su herojais, su kuriais užaugo nuo vaikystės. Tapusiais jo šeimos nariais, dalyvaujančiais šeimos gyvenime TV dėžutės pavidalu.
Naujausias kokybiškos pramogos pavyzdys — LRT televizijoje pasirodęs projektas “Auksinis balsas”, kuriame puikiai žinomi atlikėjai dainuoja gyvai, pritariant orkestrui. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jis bus populiarus.
Dainų konkursus juk žiūri ne tik dėl muzikos, tiksliau pasakius, ne tiek dėl muzikos, kiek dėl riebių žodelių.
Kita vertus, jei ir nepavyktų užkariauti daugumos žiūrovų dėmesio, bent ramia sąžine bus galima pasakyti, jog pasiūlytas kokybiškas pramoginis produktas, turintis išliekamąją vertę.
Panašiais kriterijais vadovaudamosi LRT ir “Lietuvos ryto” televizijos rodo dokumentinius filmus.
Manau, “Lietuvos ryto” televizijos rodomos dokumentinės juostos apie istorines asmenybes ar įspūdingus mokslo išradimus, kitas įdomybes domina aktyvius, intelektualius žiūrovus. Jų nėra daug. Tokie žmonės neturi per daug laiko sėdėti prie televizoriaus, tačiau būtent jie lemia valstybės ateitį.
