– Ar laidoje pasitaikė klausimų, į kuriuos pats neatsakytumėte? – paklausiau A. Rožicko.
– Buvo, ir ne vienas. Klausimus rengia redaktoriai, o aš prieš kiekvieną laidą vartau enciklopedijas ir lendu į internetą. Nesu žinovas ar moksliukas, išminties demonstruotojas. Mano sritis – žaisti žodžiais.
Tai ir žavu, nes ir pats daug naujo sužinau. Be „Tūkstantmečio vaikų” man niekada nekiltų mintis ieškoti informacijos apie šunį dingą. Aš praplečiu savo akiratį, tai mane pastūmi daugiau viskuo domėtis.
– Kuo dabartiniai moksleiviai skiriasi nuo jūsų paauglystėje?
– Sunku apibendrinti, nes į mūsų laidą ateina išmaniausi.
Bet mano kartos moksliukai buvo įbauginti – kraujas iš nosies bėgs, bet niekaip neprisipažins, kad ko nors nežino. O dabartiniai yra laisvesni, drąsesni. Tai mane džiugina.
Kita vertus, apie juos žinau tik tiek, kiek išgirstu laidoje. Prieš filmavimą ir po jo nebendraujame.
Laikausi nuomonės, kad kai išsikalbi prieš filmavimą, prasčiau mezgasi pokalbis pačioje laidoje.
– Mokytojai nebando sužinoti klausimų iš anksto?
– Ne, to nepasitaikė. (Juokiasi.) Gal todėl, kad laidoje dirbu pirmą sezoną, nėra siūlę nei šakočių, nei kitokių kyšių.
– Pats vaikystėje būtumėte galėjęs rungtis tokiame šou?
– Gal ir būčiau. Buvau labai aktyvus, nors žiniomis nežibėjau. Dalyvaudavau kažkokiose lietuvių kalbos olimpiadose, bet nieko nelaimėdavau. Tačiau kai reikėdavo vesti kokį sąskrydį, tai buvo mano sritis.
Bet nebuvau pirmūnas. Man labiausiai rūpėjo, kad būtų smagu, mergaites prajuokinti.
– Kokio dalyko pažymys jūsų knygelėje buvo prasčiausias?
– Chemijos. Man tai buvo tragedija, aš jos iki šiol nesuprantu. Prisimenu paladį ir polonį, bet daugiau nelabai ką.
– Laidą vedate su Dominyku Vaitiekūnu iš „Liūdnų slibinų”. Kas geresnis – jūs pliurpdamas ar jis – muzikuodamas?
– Jo grupė buvo išrinkta geriausia Lietuvoje, ar ne? Labai juokiuosi iš jo dėl to. Mes labai draugiškai sutariame, esame iš skirtingų žanrų, tai neleidžia susipykti.
Jis – teatro mokyklos, aš – televizijos mokyklos atstovas.
LRT televizija, 18.45 val.
