Šeimos galva Ričardas (akt. Kostas Smoriginas) — nešvankius juokelius svaidantis mačo, turintis tvirtą nuomonę apie žydus, gėjus ir Europos Sąjungą, į moteris žvelgiantis tik kaip į aistros objektus, gyvenime patyręs tūkstančius meilės nuotykių. Tačiau tuo pat metu sutrikęs, atgailaujantis dėl padarytų klaidų, dėl to, kad nuolat liepsnoja nepasotinamais troškimais.
Ričardo žmona Nijolė (akt. Dalia Storyk) — tradicijų besilaikanti motina, rūpestingumo ir šilumos šaltinis šeimoje. Bet ją nuolat persekioja gėda dėl aistros žaidimų, į kuriuos ją buvo įvėlęs despotas vyras.
Ričardo ir Nijolės sūnus Tomas (akt. Leonardas Pobedonoscevas) — šiuolaikiškas jaunas vyras, turintis gražuolę žmoną, du vaikus, perspektyvų darbą. Jo pečius slegia atsakomybė už šeimą, aplinkinių keliami reikalavimai, nepamatuoti lūkesčiai. O labiausiai kankina tai, kad yra priverstas nuolat veidmainiauti ir slėpti savo tikrąją prigimtį.
Šeimos draugų Elvyros (akt. Viktorija Kuodytė) ir Karolio (akt. Gytis Ivanauskas) gyvenimai netikėčiausiais būdais susipynę su šeimos narių likimais.
O visos šios istorijos ašis yra Tomo žmona Ana (akt. Valda Bičkutė) — visų šeimos narių silpnybių, slapčiausių aistrų, neišsipildžiusių troškimų įsikūnijimas.
Tokią margą draugiją režisierius M.Martinsonas „Tylioje naktyje“ susodina prie Kūčių stalo ir čia netikėtai atsiskleidžia tikrieji herojų veidai, tikrieji santykiai ir paslaptys, kurios kasdieniame gyvenime greičiausiai taip ir nebūtų išplaukusios.
Itin atvirą vaidmenį sukūrusi 31 metų aktorė V.Bičkutė neabejoja, kad žiūrėdamos filmą su jos personažu susitapatins ne viena moteris.
— Filmo „Tyli naktis“ reklamai pasirinkta nuotrauka, kurioje jūsų herojė guli susirangiusi gemalo poza. Kokią žinią žiūrovams nori pasiųsti filmo kūrėjai šiuo kadru?
— Tai finalinis filmo kadras, o jie visada turi didžiausią krūvį. Tai kaip paskutinė nata, tarsi palengvėjimo, išsilaisvinimo, naujos pradžios užuomina. Gemalo poza — skausminga ir kartu teikianti vilties, kad kas nors pasikeis.
— Filme jums teko pagrindinis — Anos — vaidmuo. Kokia tai herojė, koks jos likimas, kokios paslaptys?
— Istorija susijusi su vyro ir moters tema, su meilės paieška, beviltiškumu moters, kuri nori būti mylima, bet netekusi atramos ir likusi viena blaškosi iš rankų į rankas vyrų pasaulyje ir ja visi naudojasi.
Kiekviena moteris nori būti mylima, bet Anos gyvenime, deja, nepasitaiko nė vieno atsakingo vyro.
Ji pasimetusi tarp vyrų, tarp žmonos, meilužės, motinos, draugės vaidmenų. Ji jaučia egzistencinį nuovargį, nori vidinės laisvės ir palengvėjimo, norėtų, kad gyvenimas būtų kaip kompiuterinis žaidimas — išjungi, įjungi, išvalai. Numiršti ir atgimsti iš naujo.
— Ar sunku buvo įlįsti į herojės kailį? Iš kokių detalių sulipdėte jos portretą?
— Mane keistai veikė žinojimas, kad tai tikra istorija, nutikusi kažkokiai moteriai. Vis dėlto manau, kad ji gyvenime visiškai kitokia nei aš. Ana natūraliai išėjo kaip tos moters ir šiek tiek manęs samplaika, nes nori nenori personažas įgyja tavo bruožų. Pagaliau tai tavo kūnas, tavo balsas, tavo akys.
Vaidindama neanalizuoju, kodėl dabar reikia elgtis taip, o paskui — kitaip. Man tai nėra racionalus procesas, kurį galėčiau blaiviai paaiškinti. Tiesiog klausau režisieriaus. Jis mato iš šalies, žino, ko nori. Aktoriaus darbas — eiti paskui režisierių, įkūnyti jo viziją. Aš laikausi tokios pozicijos.
Tik pamatęs filmą pradedi galvoti, kaip viskas vyko, ko buvo norima ir kaip pavyko. Tai visai skirtingi etapai. „Tylios nakties“ rezultatas, manau, visai neblogai pavykęs. (Juokiasi.)
— Kas filmavimo aikštelėje šįkart jums buvo sunkiausia?
— Nebuvo sunku. Filmavimas — visada malonus, puikus kūrybinis procesas. Vis dėlto kai kuriems dalykams reikėjo pasiryžti, sulaikius kvėpavimą eiti į aikštelę ir elgtis ten drąsiai, nors prieš tai drebėjo širdis ir buvo baisu.
Sunku buvo pasiryžti vaidinti atviras scenas, nelengva masturbacijos scena vonioje, bet tas sunkumas — sąlyginis. Būdamas aikštelėje vaidini, ir viskas. Tai gyvenimo, filmo dalis ir reikia žiūrėti natūraliai. Mano, kaip aktorės, pareiga yra atlikti vaidmenį, kad ir koks jis būtų.
Nemanau, kad šiame filme piktnaudžiauta atviromis scenomis. Ten, kur vyras ir moteris, ten du nuogi kūnai. Tai amžina meilės išraiška. O šis filmas — apie jauną dailią moterį, erotika — jos gyvenimo dalis.
Man pačiai žiūrint filmą, ypač artėjant prie finalo, pasimiršo visi apsinuoginimai. Kitos temos daug stipresnės: žmonių santykiai, jų savijauta, troškimas nelikti vienišam, besąlygiškai mylėti ir būti mylimam, nepaisant normų, tabu ir tradicijų. Tai atskleidžiama poetiška ir skausminga nata.
— Jūsų herojė — moteris žiauriame vyrų pasaulyje. Ar lengva būti moterimi?
— Man patinka būti moterimi. Nemanau, kad sunkiau ar lengviau būti vyru. Visur savi niuansai. Mes nežinome, kaip jaučiasi vyrai ir kiek jiems reikia nugalėti gyvenime.
— Pristatydamas filmą režisierius sakė norėjęs drastiškai, net ekstremaliai atlikti skrodimą. Ką jis norėjo išskrosti ir kaip pavyko operacija?
— Skrodimas — tai ir temų atvėrimas. Pirmą kartą lietuvių kine kalbama apie tas gyvenimo puses, apie kurias viešai nepasakojama: homoseksualumą, grupinį seksą, biseksualumą.
Keisčiausia, kad po filmo, net sąmoningai neieškant, pradėjo vertis panašios gyvenimo istorijos. Kažkas papasakojo, kad taip gyvena jo pažįstami arba draugai, kažkas sakė, jog tam tikru metu jam panašiai nutiko. O ir iš salės reakcijos suvoki („Tyli naktis“ jau rodyta Talino kino festivalyje, pirmieji žiūrovai ją matė ir Lietuvoje. — Red.), kad visiems tai pažįstama.
— Kai kurie aktoriai atsisakė vaidinti šiame filme baimindamiesi, kad žiūrovai tapatins juos ir herojus. Jūs tokios baimės nejautėte?
— Kiek žinau, mano vaidmuo buvo siūlytas vienai latvių aktorei ir ji atsisakė. Nežinau, ko išsigando.
Aš, pažinodama M.Martinsoną, ne kartą su juo dirbusi, žinojau, kad viskas rimta, nebus vulgaru. Jaučiau, kad yra tema, moters likimas, jos istorija, ir tai svarbiausia. Visa kita — tik išraiškos priemonės.
— Ar būta teatro, televizijos, kino vaidmenų, kurių atsisakėte?
— Esu kai ko atsisakiusi, bet, dėkui Dievui, jis mane saugo ir tai, kas man siūloma, visada įdomu, gražu, dažniausiai — pagrindiniai vaidmenys. Negaliu skųstis.
— Jūsų kūrybinėje teatro ir ekrano biografijoje — fatališkoji Ksavera, drastiška egoistė Julija, kitų lemtingų, kartais kerštingų moterų vaidmenys. Gal jūs ir pati turite demoniško prado?
— Jeigu režisieriai mane renkasi tokiems vaidmenims, matyt, jaučia jį esant. Vaidindama stengiuosi atskleisti visas asmenybės puses — ir demonišką, ir angelišką. Pasirenku paletėje reikiamą spalvą arba atspalvį ir džiaugiuosi, kad jų yra įvairių.
— Rašytojas Levas Tolstojus rašydamas romaną „Ana Karenina“ apsiverkė, kai turėjo savo heroję numarinti. Ar jūs išgyvenate dėl savo herojų?
— Ne, jie manęs nekamuoja. Susitinku su jais teatre ir išsiskiriu, paskui vėl susitinku ir tie susitikimai teikia tik džiaugsmą. O kino personažai apskritai iškart nugrimzta užmarštin.
— Ar kino filmus galite žiūrėti kaip paprastas žiūrovas, ar niežti nagai ką nors keisti, tobulinti?
— Kai žiūri pirmą kartą, bandai viską sugerti, suprasti, analizuoji, kas pavyko. Bet tik tiek — vis tiek suvoki, kad nieko nepakeisi, tad kam tuščiai švaistyti energiją. Reikia jaudintis dėl to, ką dar gali pakeisti.
— Ar turite kokių nors svajonių kine, teatre? Gal norėtumėte sukurti tokį personažą, kad istorijoje liktumėte kaip nepakartojama būtent to vaidmens atlikėja?
— Ne. Nesivarginu tokiomis svajonėmis, užduotimis ar įsivaizdavimais. Naujausias vaidmuo ir yra mėgstamiausias. Neseniai sužinojau, kad esu kviečiama vaidinti Mažojo teatro spektaklyje, kurį statys vengrų režisierius. Ten bus trys istoriniai veikėjai: Robertas Schumannas, Clara Schumann ir Johannesas Brahmsas. Nepaprastai džiaugiuosi, kad režisierius pasirinko mane, dabar godžiai renku informaciją apie spektaklio herojus.
Kai nieko iš anksto neužsibrėži, esi laisvas priimti tai, kas ateina, ir tai teikia džiaugsmą.
„Tyli naktis” (Christmas. Uncensored). Drama. Lietuva, 2012 m. Režisierius Maris Martinsonas. Vaidina Valda Bičkutė, Kostas Smoriginas, Leonardas Pobedonoscevas, Dalia Storyk, Viktorija Kuodytė, Gytis Ivanauskas.
