Toks pat jaudulys, nepaaiškinamas gėrio ir pasimėgavimo jausmas griebia jau nuo pirmų filmo akimirkų — lyg būtum nusikėlęs 10 metų atgal į „Lietuvos“ kino teatro salę, kai ten pirmą kartą išvydai „Žiedų valdovą. Žiedo broliją“.
Į Lietuvos kino ekranus atkeliavusi kino juosta „Hobitas. Nelaukta kelionė“ — neeilinis filmas. Ir štai kodėl.
Sudėtingas užsiėmimas
Ne, ne todėl, kad pasaulyje filmo lankomumo rekordai gerinami kiekvieną dieną, o ši epinis fantastikos kūrinys nufilmuotas 48 kadrų per sekundę greičiu (išvertus į statistinių žiūrovų kalbą — ypač raiškus, o vaizdai pribloškia tikroviškumu).
Juk „Hobitas“ — daugelio mūsų vaikystėje skaitytos Johno Ronaldo Ruelio Tolkieno (gerbėjų vadinamo tiesiog JRRT) knygos tokiu pat pavadinimu ekranizacija.
Kupina herojų, magiškų vietovių ir nuotykių pasaka vaikams, vadinama „Oskarais“ apibertos „Žiedų valdovo“ trilogijos priešistore, pagaliau išvydo kino ekranus. Vėluodama kelerius metus.
Knygų ekranizacijos — sudėtingas dalykas. Mat tai ne šiaip šimtų puslapių teksto perkėlimas į didįjį ekraną, o savotiškas testas — ar pavyks rasti pusiausvyrą tarp pagrindinės knygos siunčiamos žinios ir pelną reginčių prodiuserių lūkesčių. Kokios bus technologinės galimybės ir ar dar pavyks pridėti šį bei tą nuo savęs?
Kaip reaguos knygos gerbėjai, ar eis žiūrėti filmo? O gal keiksis ir protestuodami paliks kino salę, o visiems papasakos, kokį niekalą matė — ne pagal kanoną, nukrypusį nuo originalaus kūrinio per šimtą kilometrų, maskuojamą specialiaisiais efektais ir įgrisusiais štampais?
Knygą ekranizavęs režisierius visuomet turi būti pasirengęs tokioms reakcijoms. Net jei jis — Peteris Jacksonas. Žmogus, kuriam jo gimtoji Naujoji Zelandija jau yra skyrusi daugybę ordinų. Anksčiau ar vėliau jam bus statomi paminklai ir jo vardu vadinamos gatvės.
Plūsta į Naująją Zelandiją
„Žiedų valdovo“ trilogijos režisierius su meile ir fanatišku kruopštumu atkūrė J.R.R.Tolkieno aprašytą Viduržemės (būtent Viduržemės, o ne Viduržemio, kaip verčiama Lietuvoje, bet apie siaubingą vertimą — vėliau) pasaulį, epinius herojų nuotykius, gėrio ir blogio kovą. Naujosios Zelandijos turizmo pramonė turėtų lankstytis iki žemės P.Jacksonui už tai, kad į dešimtį šalies vietovių vien pasižiūrėti „Žiedų valdovo“ bei „Hobito“ filmavimo vietų kasmet plūsta milijonai žmonių. Įspūdingi gamtos vaizdai — tiek nufilmuoti, tiek pagražinti — daugelį vilioja krautis lagaminus ir vykti į tą nuostabią šalį.
Kūrinys — suniokotas
Vis dėlto vien vaizdai filmui sėkmės negarantuoja. Geriausias to pavyzdys — neseniai Lietuvoje rodytas filmas „Snieguolė ir Medžiotojas“.
Daugeliui žinoma pasaka apie Snieguolę ir septynis nykštukus, įspūdingi Jungtinės Karalystės vietovėse filmuoti vaizdai bejėgiškai beldėsi į kino žiūrovų širdis chaotišku scenarijumi ir ypač silpna režisieriaus ranka.
Ši, kaip vėliau paaiškėjo, filmavimo aikštelėje (ir ne tik) dažniau glėbesčiavo tradiciškai medine vaidyba pasižyminčią „Saulėlydžio“ sagos aktorę Kristen Stewart. Neįsimenamas, nejaudinantis filmas.
Neužtenka vaizdų, pakilios muzikos ir tviskančių šarvų moderniai sulopytoje istorijoje, banaliai kartojant epinių filmų klišes: netikėtai iškilęs herojus vienytojas leidžiasi į kelionę, susidraugauja su netikėčiausiais padarais ir įveikia blogį tą akimirką, kai jau atrodo, kad viskas baigta.
Lyg kompiuterinis žaidimas
Tokių klišių gausu ir „Hobite“. Siužetas ar jo detalės — lyg ir ne kartą matyti: yra problema (iš nykštukų pavogtas auksas), yra ramiai sau oloje gyvenantis padaras.
Jis labai panašus į žmones, tik nedidelio ūgio, didelėmis gauruotomis pėdomis. Vieną gražią dieną viską sumaišo burtininkas laikantis paties J.R.R.Tolkieno pastebėjimų versti reikėtų „išminčius“) ir primygtinai pasiūlo leistis į nuotykį su 13 nykštukų.
Vis bandau grįžti prie klausimo, kodėl gi „Hobitas“ yra kitoks filmas nei daugelis panašaus žanro kūrinių, kuriuos susiprotėjęs Holivudas ėmė vieną po kito kepti „Žiedų valdovui“ sulaukus sėkmės.
Nežinia, ar iš inercijos, ar norėdami pailsėti nuo realaus pasaulio žmonės plūdo į kino sales. Ir galiausiai išpuiko. Nes kuo gi skiriasi dešimtys vienas kitą kopijuojančių filmų?
Specialieji efektai supanašėja, įgrysta. Po kelių valandų akys pavargsta ir norisi nerti atgal į realybę, iš kurios pabėgai. Taigi, jei einate žiūrėti „Hobito“ vien todėl, kad „ten, girdėjau, nerealūs efektai“, verčiau nevarkite.
Nepaisant 48 kadrų per sekundę technologijos. Žiūrint be HFR 3D akinių vargina akis ir nespėji sekti vyksmo. O užsidėjus akinius pirmą pusvalandį atrodo, kad namuose per skystųjų kristalų televizorių žiūri realybės šou apie sodininką ir įkyruolių kompaniją. Neišvysite, ko anksčiau nesate matę. Įspūdingi vaizdai, beprotiškai besisukančios kameros ne tiek pribloškia, kiek atbukina.
Scena Ūkanotuosiuose kalnuose, kai Gandalfas su kompanija leidžiasi bėgti nuo goblinų, primena dar vieną kompiuterinį žaidimą. Kad ir vaikystės sentimentais garuojantį „SuperContra“. Ir tai anaiptol ne komplimentas filmo kūrėjams.
Būtent tokia buvo daugelio kritikų neigiama ir, prisipažinsiu, gerokai baimės įvariusi nuomonė pamačius „Hobitą“ — pernelyg kompiuterizuotas, lėkštas ir supanašėjęs su kitais „leidžiamės į nuotykį“ filmais.
Išaugo pasakos drabužius
Įsikarščiavę „puristai“ (žmonės, siekiantys analogiškos tobulybės arba visiško atitikimo su knyga — neduok Dieve, praleista scena ar įkergta nauja) netvėrė savo kailyje. Esą „Hobitas“ labai skiriasi nuo gerokai niūresnio, sudėtingesnio „Žiedų valdovo“ užmojų, tematikos. Netempia iki to paties lygio, trūksta logikos.
Taigi logikos. Jos pasakose ieškantys dažnai patys pamiršta, apie ką kalba. Po šimts balrogų! Žinoma, kad „Hobitas“ skiriasi nuo „Žiedų valdovo“, kitaip ir būti negalėjo.
J.R.R.Tolkienas „Hobitą“ parašė 1937 metais kaip linksmą knygelę vaikams. Ir tik jai išpopuliarėjus imta spausti senosios anglų kalbos profesorių sukurti tęsinį.
Šis išėjo išties epinis, nusidriekiantis per tūkstančius metų istorijos, su šimtais ➔ naujų personažų, atskiromis elfų, nykštukų, orkų kalbomis — „Žiedų valdovas“ nebuvo paprasta gėrio ir blogio kova. Joje buvo galima įžvelgti ir krikščionybės, Antrojo pasaulinio karo baisumų įtaką, ir asmeninių J.R.T.Tolkieno išgyvenimų, biografijos faktų.
O „Hobitui“, iš pradžių tik nekaltai nuotykių knygai vaikams, buvo lemta išaugti iš pasakos drabužio ir būti įmestai į platesnį Viduržemės pasaulio kontekstą.
Nuoroda į „Žiedų valdovą“
Vis dėlto „Hobitas“ — tiek knyga, tiek filmas — nuotykių pasaka. Taigi drįsiu spėti, kad daugeliui tų, kuriems patiko „Žiedų valdovo“ knygos bei filmai, patiks ir „Hobito“ ekranizacija.
Ir čia veikia ne tik sentimentai, subjektyvumas ar faktas, kad po „Žiedų valdovo“ pasaulyje, Lietuvoje — taip pat, ėmė sparčiau burtis tolkienistų judėjimai (vienam kurių teko garbė priklausyti ir man).
„Hobite“ P.Jacksonas žaidžia žiūrovų jausmais — išvysite ne vieną nuorodą į „Žiedų valdovo“ trilogijos scenas.
Jos — panašios, bet šiek tiek kitokios. Kai kurios, kaip, pavyzdžiui, dviejų akmeninių „budulių“ santykių aiškinimasis daužantis ir svaidant uolas, regis, yra kiek perspaustos ir dar klausimos, ar reikalingos.
Bet P.Jacksonas tiek „Žiedų valdove“, tiek „Hobite“ turėjo savo viziją, savo logiką, o vienas kitą vejantys nuotykiai neleidžia apsistoti ties „kas per š?..“ momentais.
Juolab kad „Hobitas“ tiesiog kala „Žiedų valdovą“ mačiusiems žiūrovams į pasąmonę — matai tą sceną? Prisimeni, kaip viskas nuo jos vyko, ar ne? O dabar grįžęs namo susirask jau užmirštą „Žiedų valdovo“ trilogiją ir ją peržiūrėk iš naujo.
Vertimas — pasibaisėtinas
Pliusas tam Lietuvos televizijos kanalui, kuris reklamuodamas „Hobitą“ švenčių laikotarpiu įtraukė į savo tinklelį „Žiedų valdovo“ trilogiją. Minusas už rodymo laiką — rytais, manant, kad tokie smurto scenų trūkumu negalintys pasigirti filmai skirti tik vaikams.
Taip pat minusas už tragišką vertimą — bet čia jau įsisenėjusi didžiųjų Lietuvos kino teatrų bei televizijų bėda: patikėti šį svarbų darbą neaiškiems veikėjams ar kontoroms, kurios verčia pažodžiui ar pasitelkę „Google translate“.
Tai apgailėtina ir kenksminga — gerai, jei dalis mūsų supranta angliškai. O kaip tiems, kurie nemoka? Arba vaikams?
Malonumas akims ir ausims
Šiaip ar taip, negatyvumo „Hobite“ įžvelgti galima nedaug. Mėgautis istorija lengva: kaip visada padeda vietoje ir laiku išspaustos Howardo Shore’o muzikinės linijos bei aktorių vaidyba ir ypač jų kalba — Holivudas jau seniai suprato, kad seksualūs britiški akcentai tarsi savaime pakelia filmo vertę.
Šiurkštokai škotiškai tauškiantys nykštukai (išskyrus, žinoma, aristokratiškąjį Toriną), anglų „budulių“ akcentu vapantys troliai ar pasakišku pirmykščio gangsterio balsu prabilęs goblinų karalius yra viena priežasčių, kodėl tokių filmų negalima garsinti lietuviškai.
Ianas Holmas, vaidinęs Bilbą Beginsą „Žiedų valdove“, grįžta — vienas mėgstamiausių hobitus vaidinusių aktorių ir po dešimtmečio savo darbą atlieka nuostabiai.
Kaip, beje, ir jaunąjį Bilbą 60 metų iki įvykių „Žiedų valdove“ vaidinantis Martinas Freemanas.
Kartais atrodo, kad tai tas murmantis išsiblaškęs personažas iš „Tegyvuoja meilė“ (Love Actualy). Kitą kartą jis vėl primena Daktarą Vatsoną iš „Šerloko Holmso“. O kartais stebina vaidyba, kurios dar nematėme — ne tik puikus Bilbas, bet ir ne toks įkyrus, kaip skersti vedamo veršiuko akių Elijah Woodas.
Padūkę nykštukai
Suprantama, visi filme laukė Golumo — mėgstamiausio ir publiką susidvejinusia psichopato asmenybe žavinčio, kompiuterinėmis išraiškomis juokinančio, stebinančio personažo.
Pridurčiau — ir bauginančio. Akimirkos, kai Golumas iriasi valtele ar supranta, kas yra Bilbo kišenėje, — šiurpesnės nei visi várgai kartu sudėjus. Golumo emocijų paletė tokia tiršta, kad jis kelia tiek juoką, tiek pasišlykštėjimą, tiek gailestį, kuris galiausiai iš dalies ir nulemia Viduržemės likimą.
Nei goblinai, nei pagrindinis personažas Azogas neprilygsta ne tik Golumui, bet ir Raganiui — sekundei kitai pasirodžiusiam kūnui, kuris dar, reikia tikėtis, įgaus Šerloko — Benedicto Cumberbatcho balsą. Tik šešėlis, tik kelioms sekundėms, bet košmarai — garantuoti.
Kadangi tai vis dėlto filmas vaikams, daugiau verta atkreipti dėmesį tiek į padūkusių nykštukų kompaniją, tiek į grybukų apsivalgiusį ir Gandalfo pypkutės (kai kas įžvelgs tabako propagandą, ypač kai „Žiedų valdove. Karaliaus sugrįžime“ matėme atvirkštinį variantą) patraukusį Radagastą — linksmi personažai, vadinamieji „comic relief“, yra savo vietoje, jų nepersūdyta.
Grąžino tikėjimą
Taigi nusileidus ant žemės ir prisiminus visas baimes bei lūkesčius galima drąsiai sakyti, kad P.Jacksonas grąžino tikėjimą savo sugebėjimais (o, pavyzdžiui, George’as Lucasas kiekvieną sykį daro atvirkščiai — jis nebemoka kurti filmų). Pasaka graži, ilga, bet leidus sau atsipalaiduoti — neprailgstanti. Ji kitokia nei „Žiedų valdovas“ ir su tuo dera susitaikyti kaip su neišvengiamu faktu.
Suprantama, ne viską iš J.R.R.Tolkieno kūrinio pavyko perkelti į ekraną. O kada pavyksta? Juk tai filmas. Padorus, kaip apie save pasakytų hobitai. Skirtas žiūrovams. Ir mažiesiems. Švenčių laikotarpiu. Tik mėgautis ir dar kartą mėgautis.
9 balai iš 10.
