A.Tapinas su „Hobitu“ susidūrė būdamas „turbūt 6—7 metų“. Tai buvo viena jo mėgstamiausių vaikystės ir paauglystės knygų.
„Vis dėlto smalsiau buvo skaityti „Hobito“ lietuviško vertimo anotaciją, kurioje buvo parašyta, kad „tolesni herojų nuotykiai aprašomi „Žiedų valdove“. Deja, tuo metu „Žiedų valdovo“ nebuvo galima gauti nei lietuviškai, nei rusiškai, nei angliškai.
Taigi man būnant 9 klasėje tėtis (Žinomas žurnalistas ir rašytojas Laimonas Tapinas. — Red.) pasiūlė išsirinkti iš Martyno Mažvydo bibliotekos anglišką knygą, kad ją skaitydamas sparčiau mokyčiausi anglų kalbos. Pasirinkau, be abejo, atrastą „Žiedų valdovą“, — „TV antenai“ pasakojo A.Tapinas.
Būdamas vos 15-os jis ėmėsi titaniško darbo. Jei niekas nėra išvertęs šios knygos, kodėl negalėtų jis?
„Pradžia buvo sunki, su žodynu įveikdavau gal kelis puslapius per dieną, — prisiminė A.Tapinas. — Paskui mama, kuri buvo ir mano literatūros mokytoja, pasiūlė — išversk kokius du skyrius, galėsi dalyvauti jaunųjų vertėjų olimpiadoje.
Nusprendžiau padaryti kitaip — išverčiau visą knygą, laimėjau olimpiadą ir dar radau nedidelę leidyklą, kuri tuo metu vadinosi „Alna littera“ (dabar tai didžiausia Lietuvos leidykla „Alma littera“). Ji surizikavo išleisti pirmąją dalį.
Verčiant sunkiausia buvo tai, kad neturėjau jokios literatūros. Kaip suprasti, ką norėjo pasakyti tokio lygio lingvistas, koks buvo Oksfordo profesorius J.R.R.Tolkienas?
Dabar vertėjai gali pasikliauti internetu, įvairiomis pagalbinėmis knygomis, netgi gerbėjų patarimais, o 1992 metais Lietuvoje nebuvo nieko panašaus“, — prisiminė A.Tapinas.
Jis teigia paprastai jautriai reaguojantis į mėgstamų kūrinių ekranizacijas, ypač jei pakeitimai daromi tik dėl pakeitimų ar didesnės filmo finansinės sėkmės.
Pirmą „Žiedų valdovo“ peržiūrą su galybe fantastika besižavinčių draugų dar senajame „Lietuvos“ kino teatre A.Tapinas prisimena su nostalgija.
— Ar buvo nerimo prieš „Hobito“ premjerą?
— Šiek tiek buvo. Galbūt reikėtų dėl to kaltinti tingius kritikus, kurie kaip apsėsti kabinosi prie P.Jacksono sprendimo kurti tris juostas ir filmuoti HFR formatu.
Prieš filmą dar kartą perskaičiau „Hobitą“, galvodamas, ar pakaks medžiagos trims netrumpiems filmams, ypač „Žiedų valdovui“ užkėlus kartelę.
— Koks jūsų bendras įspūdis ir vertinimas pažiūrėjus filmą pirmą kartą?
— Įspūdis — labai geras. Sudėjęs įvairius kriterijus „Hobitą“ vertinčiau maždaug 8,5 balo iš 10. Planuoju pasižiūrėti jį antrą kartą 2D formatu, o paskui dar sykį 3D HFR. Tada turbūt galėsiu pridėti dar pusę balo, o dešimtukus paliksiu kitiems dviem filmams.
— Kas patiko labiausiai, o kas ne?
— Man buvo svarbiausia, kad šis filmas netaptų „Žiedų valdovo“ klonu. Ir netapo. Jis perėmė geriausius elementus iš „Žiedų valdovo“, bet yra visiškai kitoks. Ir vizualiai tobulesnis — juk technologijos pasistūmėjo per tuos dešimt metų.
Labiausiai patiko Bilbo ir Golumo mįslių dvikova. Ji neabejotinai taps fantastikos žanro filmų klasika.
Patiko drąsūs vizualiniai užmojai — P. Jacksonas suvokė po „Žiedų valdovo“ galintis savęs nebevaržyti ir „Hobite“ tikrai savęs nevaržo. Tai žavi.
Patiko ištikimybė knygai, kai Gendalfas tiesiog pažodžiui cituoja kai kurias eilutes iš Tolkieno kūrinio. Patiko grįžę seniai matyti veikėjai ir puikiai parinkti kiti, taip pat šalutiniai ir išplėsti siužeto vingiai, kurie panaikino visas abejones, kad „Hobite“ nebus apie ką kalbėti.
Kas nepatiko? Šiek tiek per daug kompiuterinės grafikos, nors ji kokybiška, nepatiko vienas epizodas, kuriame šiek tiek nuvažiuota į lankas mažąjį Bilbą paverčiant kažkokiu Konanu. O labiausiai nepatinka, kad metus reikės laukti antrosios dalies.
— Ar žmogui, neskaičiusiam „Hobito“, „Žiedų valdovo“, dar nemačiusiam jų ekranizacijų, verta eiti žiūrėti šio filmo?
— Dviprasmiškas klausimas. Pasakysiu kitaip: pažįstu nemažai žmonių, kuriems „Žiedų valdovas“ pasirodė nelabai įdomus, pernelyg sudėtingas ir neaiškus. Ir tai suprantama.
O „Hobitas“ kitoks. Ir nepamatyti vienos gražiausių visų laikų pasakų ekranizacijų būtų didelė skriauda tam vaikui, kuris gyvena kiekviename iš mūsų.
