Visą seansą sprendžiau vienintelį klausimą – ar 70 metų austras M.Haneke, kartais pavadinamas geriausiu šiuolaikiniu Europos režisieriumi, matė gerokai jaunesnio kolegos iš Islandijos Runaro Runarssono „Vulkaną”?
M. Haneke juosta pirmąsyk parodyta šių metų gegužę Kanų kino festivalyje. Ji, beje, pelnė ir Auksinę palmės šakelę. Islandų filmas tuose pačiuose Kanuose buvo pristatytas prieš metus – 2011-ųjų gegužę.
Tiesa, nekonkursinėje programoje. Jį rodė ir pernykštė „Scanorama”.
Jeigu M. Haneke per metus niekas neparodė „Vulkano”, nors tai ir sunkiai įmanoma, imsiu ir patikėsiu, kad senstančioje Europoje panašių filmų apie senatvę tuoj pridygs kaip šiukšlių po miesto šventės. Juk, kaip sako mistika linkę kliautis asmenys, ore tuo pat metu sklando tos pačios idėjos.
Kita vertus, jei M. Haneke matė „Vulkaną”, jis išties yra genialus režisierius. Kaip ten sakė Pablo Picasso? Geri menininkai imituoja, didieji vagia.
Į gyvenimą įsibrauna liga
Apie ką R. Runarssono „Vulkanas”? Apie senų žmonių porą, į kurios gyvenimą įsibrauna liga ir artėjanti mirtis.
Ką tik į pensiją išėjęs 67 metų Hanesas (Theodoras Juliussonas) širdies smūgio ištiktą žmoną Aną (Margret Helga Johannsdottir) iš ligoninės parsigabena namo, kad pats pasirūpintų negalios ir mirties puolama artimąja. Toliau prasideda „kastelučis”.
Apie ką M. Haneke „Meilė”? Apie senų žmonių porą, į kurios gyvenimą įsibrauna liga ir artėjanti mirtis.
Žoržas (Jeanas Louis Trintignant’as) širdies smūgio ištiktą žmoną Aną (Emmanuelle Riva) iš ligoninės parsigabena namo, kad pats pasirūpintų negalios ir mirties puolama artimąja. Ir vėl „kastelučis”.
M. Haneke nesislapsto
Ką darytų tos pačios temos ir siužeto ėmęsis menininkas, kurį P.Picasso vadina geru?
Visomis išgalėmis stengtųsi užmaskuoti pasisavintus atradimus, pakeisti detales, prikaišioti naujų siužetinių linijų, temų, kitaip tariant, užversti šiukšlėmis. Ką daro didysis M.Haneke? Nesislapsto – tai jau tikrai.
Abiejų žmonų vardas – Ana. Abi ištinka širdies smūgis. Kur? Prie pietų stalo! Abiejų vyrai nusprendžia patys pasirūpinti mylimomis moterimis, pamažu virstančiomis nesuprantamus garsus gargaliuojančiais kūdikiais, kuriems reikia ir sauskelnes pakeisti, ir pasaką pasekti, ir šaukštu maisto į burną įdėti.
Tiek Hanesas, tiek Žoržas priešinasi savo vaikams, kurie mano, kad ligoninės ar senelių namų personalas jų motinomis pasirūpintų tinkamiau. Ir galiausiai abu vyrai savo žmonomis pasirūpina lygiai taip pat – ant veido užmeta pagalvę ir išvaduoja iš kančių.
Išteisinančios detalės
Nors, pasikartosiu, nesu kino kritikas, bet nutuokiu, kad gerame filme tema ir siužetas lemiamo vaidmens dažniausiai nevaidina.
Kine, kaip ir kituose menuose, lemiamas yra stilius. Šiuo požiūriu „Meilė” tobulesnė, stilingesnė už „Vulkaną”.
35 metų R.Runarssono juostoje nesunku aptikti ne visada pateisinamo humoro.
Ryškus čia ir neapsisprendimas, apie ką – socialines pensininko, egzistencines senėjimo ar gyvenimiškas tėvų ir vaikų santykių problemas – kalbėti.
„Vulkano” viltinga pabaiga, kai Hanesas su anūku plaukia suremontuota valtimi, per saldi, per sentimentali tokios temos kūriniui.
Nors, kaip trokšta kai kurie žiūrovai, ir žadina viltį.
„Meilėje”, priešingai, nei humorui, nei sentimentalumui vietos paprasčiausiai nėra. O minčių apie viltį kyla gal tik vieną kartą. Kai suparalyžiuota Ana atsiverčia nuotraukų albumą ir ištaria: „Koks gražus gyvenimas, koks ilgas.”
Tačiau tasai gražus gyvenimas liko kažkur praeityje, nuotraukų albume, už durų, o šiapus jų gaudžia skaudi tikrovė, kurios niekam geriau nematyti. Senatvės, ligos, mirties kalėjimo tikrovė, kurią M. Haneke piešia meistriškomis detalėmis.
Tarkime, kai Žoržas sunkiai pakelia nuo klozeto Aną ir jie apsikabinę dar sunkiau žingsniuoja atbulomis, gali tik įsivaizduoti, kaip jaunystės šokis pamažu lėtėja, kol ilgainiui virsta sukaustytų judesių rinkiniu – tikru „danse macabre”.
Ar man patiko M. Haneke „Meilė”? Žinoma. Lygiai taip pat, kaip tiek man, tiek jums, tiek visai Europai patinka senti.
