Filmo “Tėvas” režisieriui M. Sargsyanui televizija buvo tik akstinas imtis savarankiškos kūrybos. “Per televiziją radau kiną”, — sako jis.
Į televizijos pasaulį Maratas pateko gyvendamas Armėnijoje. Vos 12-os sulaukusiam paaugliui senelis nupirko filmavimo kamerą. Filmuoti išmokusį vaikinuką pasikvietė nedidelio gimtojo miestelio Armėnijos šiaurėje televizija. Jaunasis operatorius rengdavo siužetus netgi žinių laidoms.
1994-aisiais Maratas su broliu nugirdo, kad seneliai ketina su reikalais vykti į Lietuvą. Broliai įsiprašė kartu. Kai po poros savaičių seneliai turėjo grįžti į Armėniją, 16-metis Maratas su broliu vykti kartu atsisakė.
“Mokslai? Jiems teko pasakyti “atia”, — juokėsi dabar jau diplomuotas režisierius. Mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis baigė vėliau, 2009-aisiais. Pernai Maratas tapo magistru.
Nuo 10 metų kinu susižavėjęs Maratas pagaliau daro tai, apie ką svajojo. “Kinas — mano antroji pusė”, — prisipažįsta kūrėjas, kurio darbai jau keliauja po tarptautinius kino festivalius.
Prieš dvejus metus trumpametražis jo filmas “Lernavan” Serbijos kino festivalyje buvo įvertintas dviem prizais. Šiame renginyje Maratui teko bendrauti su festivalio šeimininku režisieriumi Emiru Kusturica, Holivudo žvaigžde Johnny Deppu ir kitomis garsenybėmis.
“Tėvas” — M.Sargsyano pirmas ilgametražis dokumentinis filmas.
— Lietuvos mafijos tėvu vadinamas Vidas Antonovas — prieštaringa asmenybė. Kodėl būtent jis tapo jūsų filmo herojumi? — “TV antena” paklausė puikiai lietuviškai kalbančio režisieriaus.
— Ieškojau įdomaus personažo. Kolegos iš Šiaulių TV pradėjo siūlyti įvairius žmones. Apie V. Antonovą buvau girdėjęs, bet nežinojau nei kas jis toks, nei ką yra nuveikęs. Žinojau, kad Šiauliuose jis malėsi.
Kadangi šiame mieste gyvenau nemažai laiko, buvau jį nesyk matęs — toks mažas, žilas, praplikęs, banditiško veido senis. Tada pamanydavau, kad šitas, matyt, jų vadas.
Apie tai, ką jis darė, papasakojo kolegos. Tačiau man nepatinka žodis “darė”, man įdomiau, kaip žmogus gyvena čia ir dabar.
Išklausęs jo visus kriminalinius, sportinius ir kitus “nuopelnus” susidomėjau tik vienu faktu: jis — senas žmogus, kuriam gimė kūdikis. Man tai pasirodė netikėta. Kodėl būdamas tokio amžiaus jis nori vaikų? Kas tai — pasipriešinimas senatvei ar kiti dalykai? Todėl ir ėmiausi šios temos.
— Kaip V. Antonovas reagavo į pasiūlymą filmuoti jo šeimą?
— Mūsų susitikimas buvo įdomus. Nuvykau į kaimą, kaimynų pasiklausiau, kur gyvena toks Antonovas. “A, tas banditas, ana ten”, — trobą parodė priešiškai nusiteikę kaimynai. Duris atidarė mažas senukas vienais “šeimyniniais” apatiniais. Sako: “Ko čia stovi? Užeik.” Nei “labas”, nei “viso gero”.
Apšnerkštoje troboje — pilna vaikų, triukšmas. Supratau, kad patekau į kitokį pasaulį. Kažkas ten buvo tokio įdomaus, kad tą pačią akimirką prasidėjo kinas.
Nuo tada apie V. Antonovą specialiai nieko neskaičiau. Norėjau susidaryti neutralų požiūrį. Apie jį sužinojau tik tiek, kiek filmuojant pasakojo pats. Beje, tai talentingas scenaristas — jis pats sukūrė daug įdomių situacijų.
— Ar sceną, kur V. Antonovas su vaikais atkuria grobio vietos paieškos ir pabėgimo istoriją, sugalvojo jis?
— Ilgai mąsčiau, kaip padaryti, kad šios istorijos jis nepasakotų, bet tą vaizdą būtų galima pamatyti. Tiesiogiai suvaidinti nepasiūliau, bet išprovokavau.
— Panašu, kad vaikai žino apie visus jo “žygdarbius”?
— Oi, jo vaikai su manimi kalbėdavosi tokiomis temomis, kad man net nejauku darydavosi. Toje šeimoje nėra jokių paslapčių, viskas kaip gamtoje. Visi kalba apie viską. Pavyzdžiui, vienas vaikas gali pradėti pasakoti apie Graikijos dievus, kitas — apie astralinius kūnus, trečias apie motinos nėštumo komplikacijas... Jų atvirumas — nuogas, bet žavus ir įspūdingas.
Jie — ne “bomžai”, ne valkatos, ten visiškai atskiras pasaulis, kuriame galioja nors ir laukiniai, bet teisingi įstatymai. Vidurio nėra, yra tik kraštutinumai — balta ir juoda. Myliu arba nekenčiu. Tėvas, kuris visa tai sukūrė, ten yra neabejotinas lyderis.
— Kiek ten gyvena vaikų?
— Aštuoni, tačiau jie ne visi Antonovų. Šalia gyvena šeima, auginanti tris vaikus, tačiau mama ir tėčiu jie vadina Vidą ir Rimą.
— Ar daug toje šeimoje smurto?
— Ne, jis niekada nemuša vaikų. Vėliau įsitikinau, kad vaikai jo fiziškai nebijo. Bijo žvilgsnio.
— Juostą filmavote dvejus metus diena iš dienos?
— Ne, kasdien to daryti neįmanoma. Vis dėlto tai žmonės, gyvenantys savo gyvenimą, mes — tik svetimkūniai. Nori nenori, mūsų įtaka buvo juntama, nors ir stengėmės laikytis atstumo.
— Po kiek laiko jie pradėjo jūsų nebepastebėti?
— Tai neįvyko iškart. Pirmomis savaitėmis buvome šeimos dėmesio centre. Vaikai nuolat sukiodavosi ir lakstydavo aplink, visi apie mus kalbėdavo. Mes filmavome, bet nieko jų neklausinėjome, neėmėme interviu. Jie vis laukė, kada juos susodinsime, sustatysime ir pradėsime filmuoti. O mes kaip nefilmavome, taip nefilmavome. (Juokiasi.)
— Tačiau filme yra scenų, kai V. Antonovas sėdi prieš kamerą ir kažką pasakoja.
— Mes palikdavome įjungtą kamerą ir jis kalbėdavo pats sau vienas. Niekas jo nieko neklausė. Jis išsakydavo tai, ką norėjo. Niekada nežinojau, apie ką jis kalbės.
