Jeigu kalbėtume apie „Chorų karus“ (TV3), kuriuose taip pat dalyvavau, nežinau, ar šešiolikos žmonių grupelę galima skambiai vadinti choru, o patį projektą – grandioziniu. Tačiau tokia yra pasaulinė mada. Tai – amerikietiškas formatas, kuris rodomas tiek Kinijoje, tiek Vietname ir yra populiarus.
Toks konkursas turi laviruoti tarp publikos skonio ir rimtumo. Visiškai nukrypti į meną čia nelabai galima, nes bus neįdomu, o kūrėjai nuo TV kanalo valdžios gaus per galvas dėl žemų reitingų. Nuvingiuoti į popmuziką taip pat negalima, nes projekto idėja praras prasmę.
Visada verta ieškoti naujų formų ir idėjų, net jei kas nors ir nepavyksta. Kartojimas to, kas sena, gera ir atrasta, irgi turi prasmę, tačiau vien tuo nereikėtų apsiriboti. Turiu galvoje į BTV grįžusį žaidimą „TAIP. NE“ ir kitus projektus. Žaidimai ir pramogos turi savo žiūrovų. Tačiau tiems, kuriems šis žanras nepatinka, neįsiūlysi net ir stovėdamas ant galvos.
Intelektualūs žaidimai, tokie kaip „Kas? Kur? Kada?“ (TV3) ir „Lyderiai“ (LRT televizija), patraukia mano dėmesį, tačiau juos žiūriu tik netyčia įsijungęs. Tai žanras, dominantis tik tam tikrą auditoriją.
Intelektualiomis šias laidas galima būtų pavadinti tik sąlygiškai. Intelektuali laida turi būti specifinė, tačiau tuomet jos gyvavimas kabėtų ant plauko. Televizijai reikia žiūrovų masės, o intelektualūs projektai skirti mažai auditorijai.
Yra laidų, kurias galiu ištverti ne daugiau dešimties minučių. Nors esu susijęs su muzikos ir pramogų pasauliu, projektą „Lietuvos talentai“ (TV3) galiu būti įsijungęs vos kelias minutes.
Žiūrint mintys nuklysta kitur ir nebeseku to, kas vyksta ekrane. Tiesa, jei ne šis projektas, nebūčiau sužinojęs apie puikų reperį Vytautą Matuzą.
Esu matęs pusę laidos „Kitas!“ (LNK) ir niekaip nesupratau, kam įdomu ją žiūrėti. Man buvo sunku suvokti jos turinį, tačiau jūsų žurnale spausdintoje reitingų lentelėje pamačiau, kad tą vasarą tai buvo žiūrimiausia laida. Mane tai nustebino, bet ir į tai galima pažvelgti iš gerosios pusės – žmonės, t. y. laidų kūrėjai, prodiuseriai ir operatoriai, turi darbo. Valio!
Politinių diskusijų laidos man gali būti kaip fonas. Niekada neklausau, ką šneka politikai, mat dažniausiai jie kalba tą patį. Įdomu tik išgirsti, prie ko jie dar prisikabins. Kartais į jų pasirodymus per TV žiūriu kaip į absurdo teatrą. Politinių diskusijų laidos man – savotiškas pramogų žanras. (Lietuviai nemoka kurti humoro laidų, talentingų šio žanro kūrėjų – vienetai. Kažkodėl humoro žanras neatitinka tautos temperamento.)
„Lietuvos ryto“ TV laida „Lietuva tiesiogiai“, kurią veda Edmundas Jakilaitis, nėra pramoga. Jis kaip kazino krupjė tai daro įtikinamai ir profesionaliai. Vis dėlto neretai jo pašnekovai laidą paverčia pramogine. Pokalbyje dalyvaujantys politikai dažnai aptaria ką nors aktualaus ir bando pelnyti žiūrovų simpatijas burkuodami ar pasismailinę liežuvius. Kad suvaldytum tokį politikų balaganą, be abejo, reikia profesionalaus žurnalisto. E. Jakilaitis – vienas iš tokių.
Kai televizijoje nebuvo pokalbių laidų, kone kiekvienuose namuose vykdavo pokalbiai virtuvėje, kur visi plepėdavo bet ką. Dabar tokie pašnekesiai persikėlė į televiziją, kur dažnai šnekama tam, kad būtų šnekama. Dažniausiai – apie nieką.
Manau, tokių laidų reikia tiems, pas kuriuos nesusirenka virtuvės pokalbių kompanijos. Arba tiems, kurie patys nešneka, bet mėgsta pasiklausyti kitų.
Kai kuriuos TV projektus smalsu pasižiūrėti vien dėl to, kad dauguma dalyvių yra mano geri pažįstami. Turbūt niekada nežiūrėčiau šokių konkursų, tačiau kai juose dalyvauja kone 80 procentų artimų draugų, įdomu, kaip jiems sekasi.
Ar ne per daug kuriama laidų Lietuvos televizijose? Viską galima daryti, bet iš karto reikia susitaikyti su mintimi, kad dėl mažos TV rinkos mūsų projektai niekada neprilygs, tarkim, britiškiems. Netgi labai stengiantis, stovint ant galvos ar klojant didžiausius pinigus iš Lietuvos žmonių neišspausi tokios įvairovės. Todėl daug projektų pritaikoma vietos rinkai.
Nežinau, ar tik televizija gali atrasti talentus. Merūnas Vitulskis, manau, būtų iškilęs ir be jos. Nors pasirinko populiariosios TV kultūros dalį, greičiausiai sukeldamas rimtesnių kolegų nepritarimą, kol jis jaunas – kodėl gi ne? Manau, jeigu žmogus išties talentingas, jam nereikia televizijos, kad tai įrodytų.
