Senais senais laikais (1965 metais), kai vaikai dar klausė tėvų, skaitė knygas ir ėjo į žygius, nuošalioje saloje įsikūrusioje skautų stovykloje susipažinę Semas ir Siuzė stipriai pamilsta vienas kitą ir pasprunka nuo visų į laukinę gamtą.
Ramus salos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Mergaitės motina (Frances McDormand) kelia isteriją, tėvas (Billas Murray) kažką slepia, o skautų vadas pradeda savarankišką tyrimą.
Į dvylikamečių bėglių paiešką leidžiasi ir principingas salos šerifas, dėl paslaptingo jaunuolių dingimo įtariantis visus iš eilės.
Intelektuali, melancholiška, absurdiško humoro sklidina komiška drama, šiemet pretendavusi į Kanų Auksinę palmės šakelę, — tikras gardėsis akims.
Septinto dešimtmečio apranga, šukuosenos, kambarių dizainas ir visi jame esantys daiktai, netgi spalvos pateikti taip įtaigiai, kad galima pamanyti, jog filmo kūrėjai išrado laiko mašiną.
Nenusakomai komiškas (mūsų laikų požiūriu) situacijas visi vaidina rimtai, ūkiškai — kaip “Geros šeimininkės vadove” ar “Skauto pradžiamokslyje”.
Jaunuosius žygeivius įkūnijantys Kara Hayward ir Jaredas Gilmanas garsenybių būryje neprapuolė ir vaikišku naivumu bei nuoširdumu papirko žiūrovų širdis. Pastelinėmis “Senų gerų laikų” spalvomis tapyta juosta apie paskutinę vaikišką vasarą, po kurios teks gyventi rimtai ir atsakingai, yra vienas įdomesnių šių metų filmų.
Apie savo darbą pasakoja režisierius W. Andersonas bei vėliau į pokalbį įsitraukę aktoriai B. Willisas ir E. Nortonas.
— Režisieriau, kodėl filme 1965 metai?
— Prisiminiau save penktoką, kuris įsivaizdavo mylintis bendraklasę. Kas ten ką mylėjo, neaišku, bet aš tvirtai ta meile tikėjau. Tas jausmas buvo nenusakomo stiprumo. Nieko tada, žinoma, nenutiko, bet svajonės apie tai, kas galėtų nutikti, buvo labai saldžios.
Filmo idėja rutuliojosi pamažu. Iš pradžių maniau, kad būtų gerai tuos vaikus paleisti į Normano Rockwello (dailininkas, gyvenęs 1894—1978 m.) laikų Amerikos idilę, kai atlyginimą parnešęs tėvas laukdavo, kol žmona ant stalo padės kepsnį, o vaikai nesiožiuodami valgė daržoves.
Paskui pamaniau, kad istoriją reikia stumtelėti į tų laikų pabaigą, maždaug 1965 metus. Juk visi žino, kad po trejų ketverių metų idilė baigsis Vietnamo karu, protestais ir roko muzika. Užuomina į roką jau yra, bet tik užuomina.
— Ar jums neatrodo, kad įsimylėjusių vaikų paieškos kvepia raganų medžiokle?
— Hm... Įdomi mintis. Gal ir taip, tačiau sąmoningai to nesiekiau.
— Žygeiviai Semas ir Siuzė po keliasdešimties metų gali tapti lygiai tokie, kokie dabar yra Siuzės tėvai. Vis dėlto jų gyvenimas dar kupinas vilties. Jums įdomios vaikų ir suaugusiųjų gyvenimo paralelės?
— Taip. Suaugusiesiems lemta patirti vieną kitą vilties spindulį, o vaikai žino, ko nori. Jiems trūksta patirties įsivaizduoti, kaip blogai visa tai gali baigtis. Žinių, patirties stygius yra ne tik pavojingas. Tai juos ir apsaugo. Man regis, vaikams kai kurie dalykai daug aiškesni nei suaugusiesiems.
— Suaugusieji savo nuolatiniais draudimais vaikus ir žlugdo.
— Taip. Bet ar iš blogos valios? Juk jų patirtis moko, kad dažnas vaikiškas žygis baigiasi bent jau sugipsuota koja. Norėdami gero, saugodami vaikus nuo pavojų suaugusieji pamažu perteikia jiems savo liūdesį, nusivylimus.
Mano filme vaikai į pasaulį žvelgia godžiai, tyromis akimis. Dažnai — dar ir per akinius, todėl jų akys pučiasi dar labiau.
— O kodėl filme suaugusiųjų tokios keistos kelnės?
— Prisiminkite, ar jus paauglystėje supę suaugę žmonės atrodė normalūs?
— Kiekvienas personažas ar jų grupė turi vien tik savo muziką.
— Iš anksto žinojau, kad skambės Benjamino Britteno muzika. Jis kūrė ir vaikams.
Labai svarbi scena, kai vaikai pajūry šoka pagal Franćoise Hardy. Galima sakyti, tai esminė filmo vieta. B.Willisui teko Hanko Williamso muzika, redagavome ją kartu.
— “Mėnesienos karalystė”, nors ir su būriu žvaigždžių, yra nedidelio biudžeto filmas. Tačiau žmonės jo žiūrėti traukia būriais.
— Kurdamas juostą niekada neįsivaizduoju, ar žiūrovams ji patiks. Turiu pripažinti, kad tokių kritikų liaupsių, kaip šį kartą, man tenka girdėti nedažnai.
“Mėnesienos karalystėje” ką nors sau pritaikyti gali bet kokio amžiaus žiūrovas. Dvylikametis gali skausmingai atsidusti: “Štai ir manęs taip nesupranta.” O suaugęs žmogus veikiausiai ilgėsis: “Ak, kad nors dienelei į tuos laikus...”
— Ar jums filmo pajamos svarbu, ar užtenka pripažinimo?
— Filmo kūrimas — ilgas procesas. Nėra taip, kad gauni krūvą pinigų ir filmuok išsijuosęs. Reikia daug pagalbos, noro, užsispyrimo, kartais — ir prievartos. Per tą laiką jausmais suaugi su savo darbu. O pajamų man reikia tam, kad galėčiau kurti kitą filmą.
— Ar sunku buvo rasti vaikus jaunųjų įsimylėjėlių vaidmenims? Kas padėjo? Nuojauta?
— Taip. Puikiai žinojau, kad be “teisingų” vaikų filmo nebus. Jie ėmė ir atsirado. Iš anksto nežinojau, kaip jie turi atrodyti.
— Ar sunku dirbti su jaunais aktoriais?
— Man tai be galo patinka. Šiedu jaunuoliai buvo be patirties, bet uoliai mokėsi, repetavo.
Patyrę aktoriai viską moka. Štai B. Murray pasirodo kone kiekviename mano filme.
Kartais filmavimo aikštelėje man net nesmagu — šitiek puikiai savo amatą išmanančių žmonių laukia mano nurodymų. Vis dėlto patirtis kino pasaulyje man sako, kad nereikia per daug džiūgauti, nes vieną dieną sekasi puikiai, o kitą viskas eina vėjais. Bet vis tiek reikia susikaupti ir dirbti.
— Koks bus jūsų kitas filmas?
— Kol kas negaliu tiksliai pasakyti, bet jame visi bus vieniši.
— Edwardai, ar nekeista vaidinti tikratikį skautų vadą? Juk tokie gyvena tik knygose.
— Po to, kai pasirodžiau rausvu pūstu kostiumu su blizgučiais, manęs joks griežtas skautų vadas neišgąsdins.
Filme yra vienas man labai patinkantis epizodas. Artinasi vėtra, dingusiems vaikams gresia pavojus, o aš sakau: “Tai — ne paieška. Tai puiki proga parodyti aukščiausios klasės skauto gabumus.”
— Kartais W. Andersono filmai apibūdinami kaip teatrališki ar neurotiški. Sutinkate?
— Girdėjau, kad kai kas vadina juos ironiškais. Iš tiesų jo filmų personažai yra labai mieli.
Gerai, kad filme veiksmas vyksta 1965 metais, nes dabar kažin ar kas nors domisi skautais. Šiuolaikinis skautų vado vaidmuo galėtų būti tik ironiškas. O tais laikais skautų vadas nuoširdžiai tikėjo savo pašaukimu.
— Kiti suaugusieji nelaimingi, o jūsų personažas trykšta entuziazmu.
— Neįsivaizduoju nelaimingo skautų vado. O tie vaikai — prikimšti knygų išminties ir svajonių apie pirmą meilę. Tai gal net ne meilė, bet knygose juk rašoma būtent apie pirmą meilę.
Jie gyvena fantazijų pasaulyje. Paauglys turi marias laisvo laiko ir praktiškai jokios atsakomybės. Man regis, režisierius tai puikiai parodė.
— Bruce’ai, kuo “Mėnesienos karalystė” sužavėjo jus?
— Dabar kuriama daug filmų, kuriuose pradedi dirbti iš karto, be repeticijų. Nėra jokių aiškių reikalavimų. O Wesas reikalauja viską daryti pagal savo viziją. Man tai buvo tikra atgaiva.
Tik ekrane atrodo, kad vaikštinėjame po pievas ir nieko neveikiame. Iš tikrųjų nusiplūkėme. O dar tos bjaurios erkės aukštoje žolėje.
Galbūt mus ši istorija taip jaudina dėl to, kad puikiai prisimename 1965-uosius ir dar geriau žinome, kas vyko vėliau. Filme puikiai perteikta neviltis, kad viskas vis tiek pasmerkta, tikrai neliks tos vaikiškos meilės.
O meilės juk trokšta visi. Net ir policininkai.
