Tikriausiai yra žmonių, kuriems “Mados reidas” įdomus, tačiau aš jo nežiūriu. Manau, kad laidos vedėjas neturėtų sukelti keistų jausmų visai sveikai mąstančiai ir garbanėlių kas rytą nesitiesinančiai šaliai.
Žinoma, Mantas daro viską, ką gali. Bet man jis nėra įdomus. Nei kaip mados žinovas, nei kaip stilistas. O blizgučių man ir per Naujuosius metus užtenka.
Man labai patinka ir įkvepia Aistės Stonytės “Kine kaip kine” (LRT televizija). Tai — pati inteligentiškiausia laida Lietuvos televizijose. Pakalbinti senų, jau klasika tapusių filmų kūrėjus, o paskui parodyti patį jų kurtą nemirtingą filmą — puikus sumanymas.
Niekada neišjungiu televizoriaus pradėjęs žiūrėti Edmundo Jakilaičio (“Lietuvos ryto” TV) laidą. Jis sugeba išlaikyti ir įtampą, ir žiūrovų dėmesį. E.Jakilaitis pašnekovams niekada nepateikia banalių, malonių klausimų.
Šiam vedėjui linkėjimas tik vienas: dažniau kviesti į studiją pašnekovus, atitinkančius paties svorio kategoriją, nes dažnai kovos baigtis tampa aiški vos pažiūrėjus į svečio (varžovo) žvilgsnį.
Mielai žiūrėdavau “Lietuvos tūkstantmečio vaikus” (LRT televizija). Niekaip nesuprantu, kodėl šis kanalas nepasistengė išlaikyti vieno šios laidos vedėjų Žygio Stakėno. Jis buvo laidos siela.
Na, gerai, galbūt “Lietuvos tūkstantmečio vaikams” reikėjo atsinaujinti. Tačiau juk tokiam vedėjui buvo galima pasiūlyti kitą autorinę laidą. Jam tikrai ne vieta tarp karamelinių blondinių. Tai — žingsnis atgal.
Negaliu žiūrėti šokių, dainų ir kitokių talentų šou. Bet ne dėl dalyvių. Ten iš tiesų susirenka daug talentingų, puikiai šokančių ir dainuojančių žmonių. Aš taip tikrai nesugebėčiau net ir stipriai kankinamas Gvantanamo kalėjime.
Tačiau tuose šou svarbiausi ne dalyviai, o komisijų nariai. Būtent jie varžosi, kas ką įmantriau pasakys ar sukels didesnį skandalą. Skandalų kelti dažniausiai nėra iš ko. O ir tie vadinamieji skandalistai jau spėjo nusibosti. Reikėtų paieškoti naujų.
Štai kad ir Jurijus Smoriginas. Jis — lengvai nuspėjamas.
Kartą per metus pasižiūriu “Teksaso reindžerio” seriją ir visada žinau, kad gerasis Chuckas nugalės. Bet jis kovoja su blogais dėdėmis.
O su kuo kovoja Jurijus? Mes visi turime demonų, tačiau gal kovos su jais geriau nerodyti tiesiogiai per žiūrimiausią TV kanalą. Juk tai labai intymus dalykas.
Žavi “Dviračio šou” (LNK). Šios laidos kūrėjai juokingą siužetą gali, o kartais ir privalo sukurti tiesiog iš nieko. Šioje laidoje personažus kuriantys aktoriai ne tik kelia savo populiarumą masinio žiūrovo akyse, bet ir atranda šį tą nauja sau ir teatro scenai. Tai laida, turinti unikalų stilių.
Kaip geram restorane sunku kiekvieną dieną nustebinti nuolatinius svečius maisto naujienomis ir šviežumu, taip nelengva kiekvieną dieną sugalvoti ką nors šmaikštaus.
Kodėl nėra daugiau populiarių ir ilgai eteryje gyvuojančių humoro laidų? Matyt, televizijos ieško ir randa lengvesnių bei primityvesnių būdų, kaip kalti pinigus. Kai kurie prodiuseriai jau senai užmiršo, kas yra sveikas maistas (humoras). Greito darbo rezultatas ne visada — Buratinas.
Jokiu būdu nenurodinėju, ką televizijos turi rodyti, o ko ne. Gyvename demokratinėje visuomenėje. TV programų atranka vyksta natūraliai — rodoma tai, kas žiūrima.
Tiesą sakant, norėčiau nurodinėti. Tik bijau, kad tuomet visos televizijos rodys nesibaigiančias futbolo rungtynes, Woody Alleno filmus, Keith Floyd kulinarijos laidas, o normalus Lietuvos žiūrovas skubės pirkti sidabrinės kulkos mano medžioklei.
Kaip nustatoma, kas kokias programas žiūri? Ogi žmonių namuose įrengiant vadinamuosius TV metrus. Kitaip sakant, vadovaujamasi skoniu žmonių, kurie leidžiasi kontroliuojami.
Nenoriu nieko įžeisti, tačiau manau, kad žmogus, kuris leidžiasi kontroliuojamas, turi psichologinių problemų. Todėl pagal jo skonį jokiu būdu negalima sudarinėti TV programų.
Įsivaizduokite, kad jums kas nors praneša: “Mes stengiamės nustatyti, kuris mobiliojo ryšio operatorius geresnis, todėl klausysimės visų jūsų pokalbių telefonu. Nebijokite — mokėti už tai jums nereikės.”
Sveikas Lietuvos pilietis, kaip ir Ch.Norrisas, niekada nesileis kontroliuojamas!
